KIOSKAS
- Informacija
- Paskelbta: 2017 lapkričio 19, Sekmadienis 11:46
Kioskas“ yra maža, laikinai šaltuoju metų sezonu Nidos meno kolonijos kuruojama projektų erdvė. Buvusiame spaudos kioske, stovinčiame pagrindinės Taikos gatvės pradžioje, eksponuojami Kolonijos rezidentų kūriniai ir projektai.
Projektas iš dalies finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos. Projekto globėjas ‒ Andrius Tamaliūnas.
Kuratorės: Skaistė Marčienė ir Indrė Liškauskaitė
Evamaria Müller, „Mamuto grįžimas namo“
2019 m. lapkričio 15–25 d.
Vilnonio kilimo daina:
„Kas važiuoja mašina iškišęs savo ilgą straublį? Tai mamutas, jis važiuoja namo.“
Rüsselmammuts Heimkehr, „Adorno apie Horkheimer“
Žmonių prigimtis paveikia žemę daugybe būdų, kurių padariniai - negrįžtami. Dažnai tik kažkam išnykus mes suprantame, kaip tai buvo reikalinga. Pastaruosius 20 metų viso pasaulio biologai mėgina naujai sukurti gyvybės formas. Mamuto hibrido prisikėlimas – jau išnykusių rūšių atkūrimo procesų dalis. Manoma, kad tai sustabdytų šiltnamio efektą arktinėje tundroje ir užkirstų kelią katastrofiniam grįžtamajam klimato atšilimo ryšiui.
Lenos Sieder-Semlitsch „Baltosios nykštukės žurnalas“
2019 m. gegužės 8–15 d.
„The White Dwarf Magazine” yra parodų serijos dalis, rengiamų projektų erdvėje „White Dwarf Projects“ (Seidlgasse gatvėje 14, 1030 Vienoje, Austrijoje), kurias Lena organizuoja drauge su Sebastianu Doplbauru. Parodos metu buvo pristatyta nauja, specialiai „Kiosko“ erdvei pritaikyta žurnalo versija.
Lenos Sieder-Semlitsch nuotrauka
Marion Blume, Christine Cheung ir Christina Smiros, „Meno darbas“
2019 m. balandžio 10–27 d.
Menininkės pakaitomis dirbusios „Kioske“ ir kvietė žiūrovus iš arčiau susipažinti su savo meninėmis praktikomis. Marion Blume (DE) drožinėjo obuolių sėklas iš obels medienos, atsivežtos iš jos tėvų sodo Muniche, Vokietijoje. Christine Cheung (CA) kūrė piešinius iš smėlio, druskos bei įvairių kitų medžiagų, kviesdama praeivius įsitraukti į procesą. Mėnesio pabaigoje „Kiosko“ erdvę ji „pripildė“ smėliu ir užbaigė „Meno darbo“ projektą instaliacija. Christina Smiros (US) montavo video kūrinių seriją ir filmą.
Julijos Navarskaitės nuotrauka
Laura Pugno, „Apkabinimas“
2019 m. kovo 4-26 d.
„Apkabinimu“, kuris yra projekto „Mis-love” dalis, siekiama ironiškai pažvelgti į neišvengiamą žmonių meilės augalams poreikį, troškimą apsaugoti juos nuo ligų ir šalčio, bei kelti klausimus apie pagarbą gamtai ir žmonių gebėjimą įsiklausyti į išorinį pasaulį. Projektas prasidėjo tiriant pastarųjų metų spausdintoje žiniasklaidoje vis didėjantį dėmesį augalų pasauliui. Prie šios tendencijos ypatingai prisidėjo skaitmeninės medijos (pirmiausia socialiniai „nuomonių lyderiai“ bei tinklaraštininkų armija), kurios radikaliai pavertė nišinį fenomeną į globalų ir paplitusį reiškinį. Jų pagalba augalai greitai virto dizaino objektais ir mūsų socialinių tinklų profilių puošmenomis.
Julijos Navarskaitės nuotrauka
Kristina Marić, „Smėlyje“
2019 m. vasario 3-24 d.
Pasak menininkės, pabėgimas nuo kasdienybės, kontrolė ir kitų akys kelia žmonėse siekį ištrūkti iš dehumanizuoto pasaulio, kuriame gyvena. Absurdišku savo realybės matymo apribojimu autorė įspėja, jog mes per prievartą ištrinami iš savo atminties ir stovime priešais užmerktomis akimis.
Julijos Navarskaitės nuotrauka
Marlaina Read, „Miškas“
2018 m. gruodžio 29-2019 m. sausio 27 d.
Menininkės instaliaciją sudaro iš samanų ir medžio žievės išgautais pigmentais dažyti tekstilės kūriniai, pakabinti ant medinio rėmo. Ant vieno iš jų lazerio pjaustykle išpjauta specialiai parodai sugeneruota ženklų koduotė (angl. Unicode). Per visą parodos veikimo laikotarpį Marlaina vis papildys ekspoziciją naujais tekstilės kūriniais. Mėnesio gale autorė ketina susiūti visas kūrinio dalis į suknelę, kurią panaudodama atliks performansą.
„Bandau įprasminti mišką. Ne konkretų mišką, o tik jo idėją. Noriu sukurti jam paminklą. Su paslėptais simboliais, spalvomis ir kvapais.
Pradėjau nuo medį padengusio lengvo sniego vaizdinio. Sniegas yra laikinas. Kaip ir miškas. Kaip bet kokia kalba, kuria bandau jį apibūdinti.
Miškas neaprėpiamas. Mano monumentas paprastas, uždaras. Asmeniškas. Prijaukintas. Miškas yra sutalpintas. Aš esu neaprėpiama.“
Marlaina Read
冫ɿ⇂ɿɿɿɿɿɿɿյɿɿɿ
ɿɿɿ ↡ɿɿ↷ɿՐɿⶒɿ
⇟Ì Ր✢ ɿɿɿɿɿɿɿɿ
ɿ ɭɿɿ⇑ɿɿɿↆɿ ↓
Andrej Vasilenko nuotraukos
Katherina Heil, Cecilia Hultman, Norbert Tukaj ir Demelza Watts, „Vienos dienos keliautojas”
2018 m. lapkričio 27-gruodžio 27 d.
Paroda „Vienos dienos keliautojas“ (angl. Day Tripper) tyrinėja turistus, lankytojus, svečius, žiūrovus, atsarguolius... O ką tu parsiveži iš atostogų? Suvenyrus, akmenėlius, alkoholį, šokoladą, atviruką, smėlio butelį?
Raimondos Vyšnios nuotraukos
Teena Lange ir Claudia Rohrauer, „Atvykėliai R01 T02”
2018 m. spalio 30-lapkričio 24 d.
Nagrinėjant fiktyvų ir įsivaizduojamą mokslinės fotografijos ir terminologijos potencialą, Nidos meno kolonijos projektų erdvėje „Kioskas“ laikinai susijungia dvejų tyrėjų individualūs keliai. Čia žmogui projektuojami paviršiai ir tekstūros kuria neatpažįstamų erdvių vaizdinius bei laiko pojūtį, o kopų legendos yra įamžinamos ir perpasakojamos tarp žvaigždžių.
Atvykėlis – tai žmogus, keliautojas, kuris laikinai apsistoja tam tikroje vietoje. „Atvykėlis” taip pat yra „Mars Pathfinder” marsaeigis robotas, kuris 1997 metais pirmą kartą nusileido Marse, Ares vallis regione, ir tyrinėjo planetą beveik tris mėnesius.
Julijos Navarskaitės nuotraukos
Hanna Schaich, „Kelias priešakyje“
2018 m. spalio 5-29 d.
„Ar jai galėtų rūpėti? Ar ji galėtų jausti kaip aš?
Stovėjau ten, baimindamasi paklausti,
ištreniruotoje pasyvios moters rolėje.
Mano vidinė tuštuma baugino,
tad užpildžiau savo laiką judėjimu.
Pasikartojančiais gestais, pasikartojančiais atsakymais.
Ji buvo gyvūnas. Aš buvau gyvūnas.
Mes buvome miške paklydę elniai.“
Raimondos Vyšnios nuotraukos
Marie Raffn ir Signe Boe, "Paraidžiui"
2018 m. balandžio 11-29 d.
Ši paroda ‒ tai bandymas literatūrinę erdvę paversti fizine situacija. Instaliaciją sudaro elementai, kurie negali būti atkurti fotografijos medija: šviesą atspindintis fonas pabrėžia dviejų kūnų judėjimo smėlyje ir vėjyje nebuvimą ir tuo pačiu atspindi esantį žiūrovą. Menininkės kaip nuorodą naudojo Antano Sutkaus žinomą fotografiją, kurioje matomas Simone de Beauvoir, vaikštinėjančios Nidos kopose, šešėlis, tačiau ji pati iš kadro buvo iškirpta.
Marie Raffn nuotraukos
Heike Schäfer, "Come and Go"
2018 m. vasario 27-kovo 26 d.
Heike Schäfer (AT/DE) instaliacija “Come and Go” apsvarsto dar neseniai buvusį istorinį laikotarpį, migraciją, apribojimus, iliuziją ir nusivylimą. Požeminis įėjimas veda į mažą erdvę. Rodos, kažkas paliko pėdsakus ateidamas, trumpai pastoviniuodamas ir vėl grįžęs prie požeminio įėjimo.
“Vidury kambario paslėptas liukas.
Judėjimo pėdsakai iš ir į jį.
Neviliojanti: šildymo lempa.
Ar jie vėl ateis?”
Julijos Navarskaitės nuotraukos
Pedro Hurpia, „Nematomi dideli dalykai“
2018 m. sausio 27-vasario 19 d.
Du vienas priešais kitą pastatyti kamertonai. Žemiau jų ‒ garso kolonėlės, skleidžiančios atitinkamo kamertono garsus. Kamertonai atrodo identiški, tačiau vienas jų skiriasi „šakute“, kuria sklinda vos girdimas, 440 Mhz dažnio garsas. Instaliacijos tikslas ‒ sukurti tam tikrą prietaisų dialogą, kur erdvę tarp jų užpildo nematomos garso bangos.
Raimondos Vyšnios ir Karolinos Sadlauskaitės nuotraukos
Marijos Nemčenko „Kaip iškepti gulbę?“
2017 m. gruodžio 29-sausio 21 d.
2003-ųjų liepą Didžiosios Britanijos bulvarinis laikraštis „The Sun“ pirmąjame puslapyje išspausdino sensaciją, pavadinimu „Gulbės kepsniai. Pabėgėliai Karalienės paukščius vagia šašlykams“ (angl. Swan Bake. Asylum Seekers steal the Queen’s birds for barbeques). „The Sun“ teigė, kad imigrantai iš Rytų Europos įvilioja karališkuosius paukščius į spąstus, o pagautus kepa. Pasirodo, kad taip daroma, nes gulbių mėsa šiose šalyse (įskaitant ir Lietuvą) yra laikoma delikatesu. Šis straipsnis tapo pavojingu nacionalizmo įrankiu ir pasirodė strategiškai patogiu metu ‒ prieš Baltijos šalims įstojant į Europos sąjungą, o tai sutapo nu nuojautomis, kad netrukus ir į Britaniją atsiris nauja „šviežių imigrantų“ banga. Dabar, 2017-aisiais, po BREXIT’o audrų ir beveik po 15 metų nuo straipsnio pasirodymo, kviečiu tave, mielas svety, išvysti tradiciją, kuri privertė Didžiąją Britaniją pasakyti Sąjungai sudie!
Rowano Marksono ir Lino Ramanausko nuotraukos
Tanjos Lažetić „Raganos nėra namie“
2017 m. lapkričio 24‒gruodžio 26 d.
Skaistės Marčienės nuotraukos
Evy Jokhovos „Švyturys“
2017 m. spalio 29–lapkričio 26 d.
Kolonijos rezidentė Evy Jokhova buvusį spaudos kioską transformuoja į eklektišką švyturį. Šiai instaliacijai menininkė naudoja du besisukančius senų sovietinių laivų žibintus, kuriuos išdėsto skirtingame aukštyje. Įvairių spalvų geometrinėmis figūromis apklijuoti dideli namelio langai imituoja saulėtekį arba saulėlydį. Kūrinys reaguoja į senojo švytuoklinio Nidos švyturio žibinto užgesinimą. Beveik prieš metus senąjį spindulį pakeitė LED lempos blyksėjimas. Kartu su juo savotiškai pasikeitė ir vietos kultūrinis kraštovaizdis. Tam, kad besisukanti šilta švyturio šviesa būtų sugrąžinta, elektroninėje peticijoje pasirašė apie pusė tūkstančio žmonių. Pasibaigus turizmo sezonui ir nenumaldomai trumpėjant dienoms, menininkės Evy Jokhovos instaliacija bando bent trumpam atstoti gęstančią dienos ir užgesinto švyturio šviesą.
Lino Ramanausko ir Skaistės Marčienės nuotraukos
Lino Kutavičiaus „Gintaro projektorius“
2017 m. gegužės 11–19 d.
2015-aisiais Neringos savivaldybė menininkui Linui Kutavičiui skyrė meno stipendiją. Tai 2012 metais savivaldybės įsteigtas piniginis paskatinimas, kuriuo lietuvių menininkai raginami teikti su Neringos socialiniais, kultūriniais ir gamtiniais aspektais susijusius projektus. Nidos meno kolonijoje mėnesį rezidavęs menininkas Linas Kutavičius sukūrė šviesos instaliaciją „Gintaro projektorius“. Tai menininko pagamintas analoginis optinis projektorius, atspindintis vidinę gintaro struktūrą. Projektas buvo pristatytas Nidoje, Klaipėdoje taip pat 2016-ųjų Berlyno galerijų savaitgalio metu.
Sufokusuotas šviesos srautas sklinda pro besisukantį aplink savo ašį gintarą ir projektuoja mineralo sandarą erdvėje. Lietuvos nacionaliniu simboliu įvardijamas gintaras, dažniau naudojamas taikomuosiuose menuose, šįkart tampa konceptualiai intymiu, šviesos išdidintu objektu. Besikeičianti spalvinė gama, sustingusios fosilijos meditatyviai prikausto žiūrovą ir laiko kilpomis nukelia į prigimtinę būtį.
Vitalij Červiakov nuotraukos
Wolfgango Benderio „Viskas“
2017 m. balandžio 13–gegužės 7 d.
Buvusiame spaudos kioske eksponuojamą instaliaciją padiktavo menininko apmąstymai apie intervencijas viešojoje erdvėje ir skirtingų meno istorijos sluoksnių susidūrimas.Prieš kelis metus Vienos Modernaus meno muziejuje (MUMOK) Wolfgangas užfiksavo jauną moterį. Už jos nugaros esantis kūrinys su gėlių puokšte tapo ir šios instaliacijos ašimi. Tikrų gėlių puokštė, paguldyta ant stalo, tampa tam tikros ceremonijos dalimi. Puokštė turi sąsajų su meno kūriniu, esančiu Vienoje, bet žiūrovas mato tik Nidoje eksponuojamas gėles.
Wolfgango Benderio kūrinius geriausiai apibūdina palyginimas su daugiasluoksniu storu audiniu. Jo kūryba atspindi menininko pasaulėžiūrą ir yra turtinga nuorodų į šiuolaikinį meną. Instaliacija „Viskas“ pristatoma balandžio 13 dieną, Didįjį ketvirtadienį, kuomet katalikiškas pasaulis mini Paskutinės vakarienės dieną, laiką iki Kristaus nukryžiavimo. Praeidami pro instaliaciją praeiviai greičiausiai prisimins ir šią ypatingą progą. Gėlės taip pat tampa visų šių užkoduotų instaliacijos aplinkybių dalimi, kurias galima įspėti matant jau minėtą fotografiją ir lango stiklą su išgraviruotu tekstu ir ypatinga data. Nors kiekviena instaliacijos dalis turi savo prasmę, kartu jos susijungia į vientisą pasakojimą.
Skaistės Marčienės nuotraukos
Sauliaus Leonavičiaus „Info taškas“
2017 m. kovo 20–balandžio 9 d.
Kartą, toli nukeliavęs, patekau į kambarį be išėjimo. Veltui ieškojau ‒ durų jame nebuvo. Dabar žinau ‒ taip gali nutikti bet kuriame kitame kambaryje. Veltui ieškosi, durų jame nebus.
Lino Ramanausko nuotraukos