Jūros oda grąžina mūsų žvilgsnį, bylodama apie nepažintas gelmes, kitų kraštų pasakas ir tautų kraustymąsi. Jūroje visuomet yra kažkas, kas žadina mūsų kūnuose esančią druską ir vandenį, vilioja ir atstumia tuo pat metu. Kažkas, ką žinojome, bet pamiršome. Mitai siūlo simbolius, kurie mūsų sielas jungia su visatos srautais, istorijos prieštaromis ir analogijomis.

Jūros Veidrodis (Žalčio pasaka) yra polifoninė parodos pavidalo pranašystė, intervencijų serija ir radijo žurnalas, kuruojamas The Many Headed Hydra (Daugiagalvės hidros) kolektyvo. Atsigręždama į jūrą kaip į veidrodį, o į žaltį kaip į apgaviką, daugiagalvė hidra šįkart išnyra Nidos meno kolonijoje, kad iš kraštovaizdžio, kūno ir galios susikirtimų supintų naują pasaką.

Jūros veidrodis (vok. Meeresspiegel) meta iššūkį įsitikinimui, kad jūra yra tik paviršius, kuriuo žvilgsnis pasiekia horizontą. Atsigręžti į jūros veidrodį reiškia judėti gilyn ir pripažinti egzistuojant skirtingus laiko ir erdvės matavimus: parodoje JŪROS VEIDRODIS (Žalčio pasaka) orakulai byloja, kad Pietų ir Šiaurės dykumų peizažus – džiūstančią Aralo jūrą ir Kuršių nerijos Mirusias kopas – sieja anaiptol ne vien kolonijinio žemės naudojimo sukelti ekologiniai modernybės sukrėtimai. Šie orakulai šnabžda apie žvejus iš Kazachstano ir kitų Sovietų Sąjungos vietų, po Antrojo pasaulinio karo perkeltus į Kuršių neriją tam, kad atkurtų žvejybos pramonę ir atliktų karo tarnybą. Pasitekdami žinomą lietuvių liaudies pasaką apie Eglę žalčių karalienę – istoriją, kuri amžiams bėgant migravo iš Indijos per Kazachstaną į Lietuvą, Turkiją ir Vokietiją – jie pasakoja apie kūno transformacijas, apie diasporas, paribių kultūras ir apie (post)militaristinį vyriškumą.

  

  

Atsigręžti į jūros veidrodį nuo Kuršių nerijos, reiškia regėti kaip miškas tampa smėlio kopa ir kaip mediniai burlaiviai su imperijos vėliava leidžiasi į kelionę per Atlantą. Besitęsiančios rungtynės tarp smėlio kopų dykumos ir miško tebeliudija susipynusias istorijas apie Prūsijos kolonijinės laivybos ir prekybos ekspansiją, egzotizuojamų „mirusių“ kopų ir žvejų kaimelių turizmo bei meno ekonomiką, ir kelių moterų kartų atliktą miškų atsodinimo darbą. Tuo tarpu jūra ir nerija kaip buvo taip ir liko paribio zona, į kurią du šimtmečius pretenzijas reiškė net keturios skirtingos valstybės.

 

The Many Headed Hydra yra pavidalus keičiantis kolektyvas, besidomintis iš vandenų kylančiais mitais, reiškiniais ir takiomis geografijomis. 2016 m. meno erdvėje District Berlin Emmos Haugh ir Suzos Husse įkurtas kolektyvas jungia žmones iš įvairių salų, žemynų ir pusiasalių. The Many Headed Hydra yra queer, feministinis, postkolonijinis meno projektas. Bendradarbiaudamas ir rinkdamas pasakojimus (storytelling) kolektyvas užsiima tyrimais, menine kūryba ir leidyba, savo leidinius supranta kaip performatyvius reiškinius ir pasirodo žurnalų, parodų ir pranašysčių pavidalu.

Žurnalas SEA BODY INFRASTRUCTURE IMAGE (Jūros kūno infrastruktūros atvaizdas) buvo pirmasis The Many Headed Hydra pasireiškimas, 2016-ųjų vasarą „išniręs“ Berlyne ir Reikjavike. Bendraautoriai: Anna Hallin ir Olga Bergmann, Bryndís Björnsdóttir, Hannah Black, Natasha Ginwala, Tinna Grétarsdóttir, Emma Haugh, Suza Husse, Occupational Hazard Project, Tejal Shah, Ato Malinda, Nine Eglantine Yamamoto-Masson ir Leipcige bei Reikjavike vykusių dirbtuvių Speaking As Fishes (Kalbant kaip žuvys) dalyviai. Žurnalą išleido District Berlin, bendradarbiaujant su Occupational Hazard Project Reikjavike.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos kultūros ministerija, Goethe’s institutas Lietuvoje, Airijos meno taryba ir Šiaurės ir Baltijos šalių kultūrinio mobilumo programa