- Informacija
-
Paskelbta: 2016 liepos 29, Penktadienis 18:51
Hibridiniai peizažai
2016 m. liepos 23–rugpjūčio 28 d.
Viniaus dailės akademijos Nidos meno Kolonijoje (E. A. Jonušo g. 3, Nida)
Hibridiniai peizažai išnyra, kai menininkai kilsteli kurortinę Nidos odą ir išsklaido idiliškos gamtos buveinės miglą. Įsikūniję globaliuose srautuose, į Kuršių neriją įžengiame kaip į dirbtinį žaliąjį muziejų – istorinių (miškininkystės) technologijų ir gamtos sąveikos parką. Visuotinės atšilimo nuojautos perša mintį apie ateities Neriją – suskilusią į salas, apaugusias palmėmis, o gal tiesiog nugrimzdusią vandenin. Po Baltijos jūra raizgosi rezonuojantys dujotiekiai – slaptos šiandienos kūlgrindos, kapitalistinis skaidrumas apsamanoja, mišrūnai įšąla lede, o skiemenis išbarsčiusi ekologija vis dažniau virsta sintetinančiu priešdėliu e-. Įprasti Neringos kraštovaizdžiai parodoje tampa garsovaizdžiais, laikovaizdžiais, technovaizdžiais, saulėvaizdžiais, šviesovaizdžiais, skruzdėvaizdžiais, elektrovaizdžiais ir kitais (į)vaizdžiais.
Pakui Hardware (LT), DISTRUKTUR (BR/DE), Franziska Nast (DE), Liddy Scheffknecht (AT), Anna Romanenko & Björn Kühn (DE), Taavi Suisalu (EE), Juha Pekka Matias Laakkonen (FIN/SE), Marika Troili (SE)
Kuratorius:
Vytautas Michelkevičius
Prodiusavimas:
Linas Ramanauskas & Skaistė Marčienė
Koordinavimas:
Julija Navarskaitė
Komunikacija:
Jogintė Bučinskaitė
Instaliacija:
Audrius Deveikis
Gidavimas:
Viktorija Smailytė & Giedrė Malūkaitė
Dizainas:
Laura Grigaliūnaitė
Parodoje rodomi nauji menininkų, pakviestų sugrįžti į VDA Nidos meno kolonijos rezidenciją, kūriniai. 2016 m. birželį ir liepą menininkai čia gyveno ir kūrė, plėtodami ir ankstesnėje rezidencijoje pradėtas, ir specialiai parodai pasiūlytas idėjas. Hibridinėje parodos erdvėje išnyksta sezoniškumas (vasara susimaišo su žiema), ištįsta laikas (kažkas pradėta prieš trejus ar penkerius metus tampa materialiu kūnu dabar), tirpsta skirtis tarp konkrečios vietos – Nidos – ir globalaus pasaulio (iš vietoje rastų medžiagų ar kilusių klausimų sukurti kūriniai turi prasmę ir kitose gaublio pusėse). Menininkai trina ribas tarp vidaus bei išorės ir balto bei juodo kubo (arba parodinės ir koncertinės erdvės) ir žaidžia Kuršių nerijos kaip žalio kubo metafora (Nacionalinis parkas čia yra ir gamtos, kultūros ir technologijų sąveikos muziejus). Hibridinės erdvės ir peizažai atveria daugiabriaunę įtinklintos Neringos, nerijos ir Nidos perspektyvą.
Ar įsivaizduoji ledovaizdį vasarą, kai rytuose – užšalusios Kuršių marios, o vakaruose, perlipusi(-ęs) kopą, Baltijos paplūdimyje ant kūno deginiesi išmaniuosius ornamentus? Vienu metu žiema ir vasara? Ko gero, būtų įmanoma, jei paplūdimį žiemą šildytų energija iš naftos platformos D-6 ar tiesiog (ne)numatytas dujotiekio „Nordstream“ sprogimas, akimirksniu sujungiantis Rusijos ir Vokietijos širdis.
Daiktai parodoje kalba (apie) dalykus. Dienos metu, kai būna arba nebūna lankytojų. Įdomu, apie ką jie šnekasi naktį, kai menininkai sumigę, o parodos gidės sapnuoja kūrinius savo terasose?
Garso šūvis pereina kiaurai vieną parodos sieną ir išnyksta kitoje. Taavi Suisalu atkreipia dėmesį į kruopščias Kuršių nerijos nacionalinio parko reglamentacijas, kuriose neužsiminta apie triukšmo ir garso lygį. Kaip reglamentuoti jūros ir vėjo garsą, kartais primenantį autostrados zvimbimą? Kūrinys suaktyvina Neringoje dažnai romantizuojamų garso bangas ir įtraukia lankytoją į garsinį peizažą. Suklusk.
Taavi Suisalu, Prašau jūsų dėmesio, 2016. Aplinkos garsų įrašai, ultragarso garsiakalbiai, įmontuotas kompiuteris, judesio daviklis, garso sugertuvai, kapa
Annos Romanenko ir Björno Kühno duetas kviečia išgirsti po Baltijos jūra išsirangiusį „ofšorinį“ dujotiekį „Nord stream“ (1224 km) per sukonstruotą muzikos instrumentą – Rimą. Muzikuodamas juo it erogeniniu ir politiniu kūnu, pagalvok apie ryšius tarp Rusijos ir Vokietijos, kurie vežimų ratais raižė Kuršių neriją ne vieną šimtmetį, o dabar maloniai glosto, deja, pro šalį pratekančiomis milijardinėmis į eurus konvertuojamų rublių srovėmis. Kuo skiriasi žmogiška meilė nuo ekonominės „meilės“? Kur daugiau erotikos? Svajok apie blizgantį, glotnų, liauną dujotiekio kūną, styrantį tarp Baltijos bangų.
Anna Romanenko ir Björn Kühn. Rimas¹, 2016. Lankstytas plienas, flanšai, dambrelio liežuvėlis, polipropileninė virvė, instrukcija-užrašinė; 130x90x80 cm. ¹Rimas yra muzikos instrumentas, pavadintas pagal senosios anglų kalbos žodžius rēoma (plėvė, raištis) ir rima (apvadas, kraštas, riba, krantas).
Prie rezidencijos ir parodos garsovaizdžio prisideda ir Juha Laakkonenas, nuo rezidencijos pradžios iki parodos atidarymo laikęsis tylėjimo įžado. Todėl tik parodoje paaiškės, koks bus jo kūrinys, kurio bendraautoriumi tapti kviečiamas žiūrovas. Prieš atvykdamas menininkas užsiminė, kad parodoje jis savitai panaudos jos pačios elementus, galvodamas apie ją kaip apie didžiulę burną. Kolektyvinėje rezidencijoje paprastai daug bendraujama, vyksta socialiniai mainai – nusprendęs būti bekalbiu kūnu Juha čia tarsi kritikuoja šnekos išvešėjimą.
Juha Pekka Matias Laakkonen, į krantą išplukdytos medienos gabalas (durų stabdis)
Marika Troili lenda dar giliau į „ofšorines“ džiungles, užmindama ant „Panamos popierių“ skandalo uodegos ir ieškodama sąveikos tarp skaidrumo, kapitalizmo ir ateities. Ar ateitis bus skaidresnė už dabartį, ar tik dar dailiau maskuojama juodomis užuolaidomis? Kas nutiks knygų laikikliams iš Kuršių marių molio, kai jie, pilkai glotnūs, baigiantis parodai išdžius ir sueižės? Praskleisdama Kolonijos parodų salės užuolaidas, slepiančias sienų baltumą, ji deda visas viltis į paskutinius knygų puslapius, skelbiančius netikėtas ateities pranašystes. Ar nerimas gali būti skaidresnis už kapitalistinius santykius?
Marika Troili. Offshore / C-true, 2016. 10 citatų apie ateitį iš dešimties negrožinės literatūros knygų paskutinių puslapių (angl. book ends), pritvirtintų prie juodų parodų salės užuolaidų.
Stop. Atsipalaiduok ir pasigėrėk šviesovaizdžiu, kylančiu nuo Lietuvos ir Rusijos pasienio. Estetiška dangaus peizažo linija realiu laiku atspindi geopolitinę šviesą. Kurioje pusėje Kaliningrado sritis, o kurioje – Europos Sąjunga? Kiek valstybių istorijoje būta ties šia siena ir ką čia slepia gamtos (?) panorama. Apie ES sienų apsaugą bei jos technologijas rašo žiniasklaida, o Liddy Scheffknecht kviečia čia kontempliuoti kraštovaizdį ir visas jo prasmines ataugas. Arba tiesiog mėgautis juo it kassezoniniais saulėlydžio stebėjimo ritualais pajūryje.
Liddy Scheffknecht, Nykstanti linija (saulėta,dangus mėlynas), 2016. Saulės energija varoma kamera, RGB-LED šviesos juosta, integruotas kompiuteris, medis, akriliniai dažai. Kintantys matmenys.
Išsiruošę į ritualinius pasivaikščiojimus tarsi pažįstamame, tačiau visai kitokia energija pulsuojančiame kraštovaizdyje, brazilų menininkai DISTRUKTUR perkelia žiūrovą į belaikę Nidos erdvę, kur žiema susipina su vasara. 16 mm filmo juostos sukamas neįprastai poetinis vaizdinis pasakojimas ir mistiškos dainos prikausto žvilgsnį ir ausį. Pietų Amerikos kultūros elementai susipina su vietiniu pagonišku pasaulėvaizdžiu.
Filmą galite pažiūrėti čia.
DISTRUKTUR (Melissa Dullius ir Gustavo Jahn), Keliautojo širdyje, 2013. 16 mm filmas, 20 min.
Iš tos pačios ledinės žiemos į parodą patenka Pakui Hardware sintetiniai dariniai. Supakuoti švytinčiame ledų šaldiklyje jie tarsi stiebiasi pro rasojantį stiklą, trokšdami suaugti su mūsų žvilgsniu, kūnu ir vaizduote. Goslūs mišrūnai sukelia nejaukumo jausmą: gal keičiantis klimatui ir biotechnologijoms, marių lede bus galima užšaldyti žmonių ar gyvūnų kūnus?
Pakui Hardware, Get the Freeze Habit, 2016. Silikonas, Havajų salų spirulina, Kuršių marių dumbliai, ledas, ledų šaldiklis, LED šviesa, NASA skaitmeninio archyvo iškarpos, UV spauda ant PVC Pentaprint plėvelės, 130x94x65 cm (ledo objektų dydis kintamas).
Parodoje išsiraizgiusios lianos ir dirbtinės palmės sufleruoja, ko Nidai trūksta iki pilnaverčio kurorto. Jos auga iš Franziskos Nast asmeninio dienoraščio ir praeities patirčių, malšindamos (mūsų) ilgesį. Jos nevaldomai dauginasi ne tik čia, bet ir biuruose, namuose, mokyklose, primindamos tropikus, kuriuose niekad nebuvome. Palmės, ypač elektrinės ir plastikinės, išdygsta ten, kur trūksta švelnaus pajūrio brizo ar lengvos atmosferos eiliniame šokių klube.
Franziska Nast, iš serijos Mano mėgstamiausios damos, 2016. PVC plakatų spauda, raidės iš lipnios folijos, dydis kintamas iki 7 m aukščio.
Parodos lankytojams buvo išleistas iš 10 sekcijų susilankstomas parodos gidas, kurio galinėje pusėje išspausdintoje išklotinėje lankytojai gali pasimėgauti spalvindami ir kurdami savuosius hibridinius peizažus su parodoje siūlomu margaspalviu pieštuku.
Tekstai: kuratoriaus Vytauto Michelkevičiaus ir menininkų
Rezidencijos ir parodos rėmėjai:
Lietuvos kultūros taryba ir LR kultūros ministerija, Goethe`s institutas Lietuvoje, Šiaurės ir Baltijos šalių kultūrinio mobilumo programa (KKNORD), Forarlbergo žemės (Austrija).
