Savos teritorijos 2013 07 15–08 01

Informacija

Paskelbta: 2017 vasario 02, Ketvirtadienis 21:35

VDA Nidos meno kolonijos organizuota paroda „Savos teritorijos: puolimas, gynyba ir kūryba“ buvo Thomo Manno festivalio dalis. Festivalio temą – „Tėvynės ieškojimas“ – įkvėpė Czesławo Miłoszo knyga tokiu pačiu pavadinimu. Thomas Mannas ir Czesławas Miłoszas – tai du pasaulinio garso rašytojai, vienas – vokietis, kitas – lenkas, kurį laiką gyvenę dabartinėje Lietuvos teritorijoje (Mannas kelis metus vasarojo Nidoje, Miłoszas Šiaurės Lietuvoje praleido savo vaikystę). Abu jie mylėjo savo tėvynę, tačiau dėl politinių aplinkybių, jų santykis su gimtąja žeme buvo probleminis.

Pãroda kreipiamasi į visus ją supančius kontekstus – gamtinį, kultūrinį-politinį ir meninį-kūrybinį, ir bandoma atrasti juos jungiančias gijas. Kaip pagrindinė tema parodoje iškyla vadinamoji „tėvynė“ – teritorija, kurią suvokiame, jaučiame, norime matyti kaip savą. „Tėvynė“ gali būti ir jauki gimtoji gūžta, ir gigantiški politiniai konstruktai-valstybės, ir aplink futbolo komandas besiburiančios bendruomenės, ir mokslu pagrįstos tiesos, kuriomis pasitikėdami jaučiamės saugūs.

Savų teritorijų gynimas dažniausiai siejamas su aštriais konfliktais – nuo sirgalių rietenų ir kaimynų barnių iki mokslinių disputų ir žmonių gyvybes nusinešančių karų. Parodoje į savų teritorijų kūrimą, jų puolimą ir gynybą žvelgiama per skaidresnę prizmę – žaidybiškai, su humoru, randant grožį net ir konfliktinėse situacijose. Agresyvios sirgalių skanduotės sulyginamos su romantišku paukščių čiulbėjimu, imperialistinės valstybių svajonės įkūnijamos karikatūriškame žemėlapyje, žmogiškas siekis įvesti tvarką jį supančiame pasaulyje privedamas iki kurioziško kraštutinumo sudėliojant knygos žodžius abėcėlės tvarka.

Parodoje nėra svarbu konkrečios „tėvynės“ ir tapatinimasis su jomis; ji skiriama ne „tėvynėms“, bet „tėvynes“ kuriantiems mechanizmams, „tėvynių“ sudaromoms mozaikoms, jų tarpusavio trinties skatinamiems procesams.

Kuratorė Eglė Mikalajūnė