Rezidentai Nidoje 2017-ųjų vasarį
- Informacija
- Paskelbta: 2017 vasario 08, Trečiadienis 06:22

Vasarį VDA Nidos meno kolonijoje reziduos penki nauji menininkai: Marianna Maruyama (US/IT), Eglė Ulčickaitė (LT), Sybille Neumeyer (DE), Saulius Leonavičius (LT) ir Titas Silovas (LT). |

Eglė Ulčickaitė (LT) (g. 1989) šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje. 2013 m. baigė VDA Tapybos magistro studijas. 2010-aisiais studijavo Utrechto menų mokykloje Olandijoje. Nuo 2013 m. studijuoja VDA dailės srities meno doktorantūrą. Parodose aktyviai dalyvauja nuo 2010 m. Nuo 2014-ųjų yra VDA Tapybos katedros lektorė. Eglė Ulčickaitė ‒ XVI Vilniaus tapybos trienalės konkurso nugalėtoja. Kūryboje menininkė nagrinėja laiko, atminties, tikrovės daugialypumo temas. Rezidencijos Nidoje metu Eglė tęs vykdomą projektą „Paralelinė kartoteka“, inspiracijų kūrybai ieškodama konkrečioje vietovėje. Menininkė rinks rastų objektų ir fotografijose užfiksuotų vaizdų kolekciją, o ja besiremdama kurs naujus koliažus ir paveikslus. |

Sybille Neumeyer (DE) (g. 1982) gyvena ir dirba Berlyne. Menininkė gamtoje pastebėtus reiškinius ir struktūras, mokslą ir kultūrą skirtingomis medijomis transformuoja į instaliacijas, judančius ir nejudančius vaizdus, piešinius, tekstus ir kita. Kad kurtų dialogą tarp žiūrovų asmeninių žinių, atminties ir meno kūrinio fizinės patirties, Sybille bando suvokti atvaizdui arba medijai būdingus laikinius santykius ir estetinius skirtumus tarp įvairių medijų. Šiuo metu Sybille ieško šiuolaikinės gamtos apibrėžties, kuri apjungtų ekologinius, psichologinius ir teorinius klausimus. Rezidencijos metu ji tęs patiriamos ir medijuotos gamtos laiko ir erdvės matmenų bei hibridinių ryšių tarp žmogaus ir gamtos tyrimus ir vykdys estetinę atvaizdo paviršiaus analizę. |

Titas Silovas (LT) (g. 1979) magistro laipsnį 2011-aisiaisįgijo Lundo universiteto Malmo meno akademijoje (Švedija). Ketverius metus studijavo fotografiją ir medijas (2002‒2005) bei dizainą (1998‒2002) Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2013-ųjų T. Silovas yra VDA dėstytojas. Gyvena ir dirba Vilniuje. Titas dirba su fotografijos ir video medijomis. Svarstymas apie ekonomikos, politikos ir kultūros ryšius tarp valstybių ir kokią įtaką tai daro bendrai situacijai regione, menininkui kelia klausimą, kaip galime rasti būdus pabrėžti, kas vyksta arba galimai įvyks. Šio tyrimo pagrindu rezidencijoje Titas bandys tirti natūralios aplinkos ribas, kolektyvinę atmintį ir aprašyti nestabilios situacijos fragmentus. Taip pat jis prisidės prie politinių klausimų diskusijos. |

Saulius Leonavičius (LT) yra tarpsritinis menininkas, šiuo metu studijuojantis meno doktorantūrą Vilniaus dailės akademijoje. Pagrindinis menininko interesas ‒ diskursyvi ir fizinė intervencija į meno kūrinio tapatybę bei meno lauko ideologiją. Tai Saulius atlieka aproprijuodamas meno kūrinius ir viešas erdves, panaudodamas legitimacijos tvarkas ir taisykles, nusakančias meno objekto status quo. Pastaruoju metu vykdomas menininko tyrimas skirtas jungtims tarp kritinio dizaino, naujųjų technologijų ir farmakono (vaisto/nuodo) koncepcijos. Kuriamų modelių paskirtis ‒kasdieninėje aplinkoje veikiantipraktinė konfrontacija su dominuojančiomis ideologijomis. Rūbų ir daiktų dizaino priemonėmis aktualizuojama farmakono svarba ir galia dabartinėje kultūroje. Kuriami įrankiai gali keisti asmens vidinę būseną, santykį su aplinka. |

Marianna Maruyama (US/IT) tiek performanse, tiek leidyboje, seka įvykio prieš ir po akimirkas, taip praplėsdama įtaką jos kūrybinei praktikai darančių veiklų ir susidūrimų gyvavimą. 2013-aisias Marianna išleido menininko knygą „Trys veiksmai“, nagrinėjančią globalaus sugyvenimo permąstymą po branduolinės Fukušimos katastrofos. 2014 m. ji išleido kitą leidinį -„Vertimas tamsoje“. Pernai menininkė dirbo žurnalo „Kunstlicht“ teminio numerio „Vertimas kaip metodas“ redaktore. Po ekstensyvaus darbų laikotarpio Jponijoje, 2012 m. menininkė persikėlė į Olandiją. Šiuo metu ji gyvena Hagoje, kur Sedje Hémon fondo yra pakviesta dirbti mokslinio tiriamojo darbo. Saulius ir Marianna susipažino Nidos meno kolonijoje prieš penkerius metus. Nuo tada jų ryšys vystėsi skirtingomis formomis, medijomis, tekstais, objektais, performansais, eksperimentais, patirtimis ir vizijomis. Vaizdinys „laivas artėjantis prie uosto, gražinantis mus į miestą“ tampa ikona ir vektoriumi jų darbe NMK. Su nuolankumu ir smalsumu menininkai bandė numatyti tą ateitį, kuri prieblandoje švytėjo trumpiausią metų dieną, tokia ūkanota ir neišvengiama, tačiau suprato tik tai, kad vienintelis reikalavimas, kurį mums kelia ateitis yra būti jai pasirengus, kai ji ateis. Tai fatališko optimizmo ir nerimo jausmas. Kaip turėtume pasirengti ateičiai? Būti uoste, kai laivas priartės. Įkvėpti nenuspėjamos ateities, kūrybinį bendradarbiavimą naudodami kaip metodologiją ir įrankį, menininkai bando numatyti mokymosi būdus ir metodus. |