Tyrėja Jurga Daubaraitė ir architektas Jonas Žukauskas projektą „Sudėtinės miško dalys“ pradėjo savo rezidencijos Nidoje 2019 m. lapkritį metu kaip Neringos meno stipendijos programos dalį. Sudėtinės miško dalys – tai tęstinis projektas, siūlantis mišką suvokti kaip visuomeniniu susitarimu formuojamą infrastruktūrą. Unikalus kultūrinis Kuršių nerijos peizažas ir XIX amžiuje pradėtas apželdinimo miškais procesas veikia kaip atvejo tyrimai gilinantis į miško tvarkymo darbus šioje kompleksiškoje erdvėje, perpinančios įvairius ekologinius, rekreacinius, reprezentacinius ir industrinius naratyvus. 

Kuršių nerija yra į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas unikalus kultūrinis kraštovaizdis –  Lietuvos ir Rusijos teritorijose esanti 98 km ilgio smėlio juosta, skirianti Kuršių marias ir Baltijos jūrą. Čia augantys miškai – tai per ilgą laiką žmonių pastangomis sodinta ir formuota aplinka, skirta valdyti natūralius gamtinius procesus.

Šiuolaikiniai Kuršių nerijos miškai yra visuomeninis objektas, kuriame veiksmus planuoja ir atlieka žmogus, gamtos procesus paversdamas duomenimis, lentelėmis, sistemomis ir įstatymais. Čia biologinę įvairovę bei ekosistemas prižiūri, formuoja ir reprezentuoja įvairios valstybinės bei visuomeninės agentūros. „Sudėtinės miško dalys“ siūlo suvokti mišką kaip visuomeniniu susitarimu formuojamą infrastruktūrą.

PUŠIES MĖGINYS

Viešojoje Nidos erdvėje, netoli Thomo Manno muziejaus eksponuojamas „Pušies mėginys“ pristato projektą plačiajai publikai ir pateikia istorinių ir dabartinių šio peizažo formavimo procesų apžvalgą. „Pušies mėginys“ atkeliavo iš Grobšto rezervato, esančio Lietuvos ir Rusijos pasienyje, kuriame 2019 m. Kuršių nerijos nacionalinio parko medkirčiai kirto 30–40 metų senumo savaime pasisėjusias pušis, nuo apaugimo atverdami kopas. Pušis buvo atsargiai iškasta rankomis 2019 m. lapkritį, siekiant išsaugoti kuo vientisesnę jos šaknų sistemą. Išilgai perpjovus kamieną matoma pušies struktūra nuo viršūnės iki pat šaknų. Tarp rievių yra ir sėkla, iš kurios šis medis išaugo. Lydraštį su pušies mėginio atvaizdais galite atsisiųsti čia.

Pereidami į kitą tyrimo proceso etapą, Jurga Daubaraitė, Jonas Žukauskas ir NMK direktorė Egija Inzule inicijavo naują rezidencijų ir tyrimų programą – Neringos miško architektūros rezidenciją, vyksiančią 2020–2022 m. Šia nauja kryptimi NMK siekia suburti dizainerius, architektus, menininkus, istorikus, mokslininkus ir miškų tyrėjus leidžiant jiems dirbti drauge, dalyvauti tarpdisciplininiame ir tarpsektoriniame bendradarbiavime ir aktualizuoti autentišką šio kultūrinio peizažo palikimą. 

Jurga Daubaraitė ir Jonas Žukauskas veikia kaip erdvinė praktika, šiuo metu įsikūrusi Vilniuje. Jų architektūros, kuravimo bei tyrimų projektai kuria naujus santykius tarp visuomenių ir jas supančios aplinkos, jų praeities ir ateities, siekiant naujai artikuliuoti architektūrą platesnėje praktikų ekolologijoje.
Daubaraitė ir Žukauskas kuravo parodą „The Baltic Material Assemblies" AA Galerijoje ir RIBA erdvėse Londone (2018 m.), buvo Baltijos paviljono 15-ojoje tarptautinėje Venecijos architektūros bienalėje bendrakuratoriai (2016 m.) ir prisidėjo sudarant „The Baltic Atlas“, kurį išleido „Stenberg“ (2016 m.). Šiuo metu jie vykdo kūrybingos žaidimų aikštelės ir sodo projektą Vilniuje ir plėtoja Neringos miško architektūros rezidencijų programą, kuri paremta medienos medžiagos ruošimo ciklu NMK teritorijoje.

PADĖKA 

NMK norėtų padėkoti Kuršių nerijos nacionalinio parko komandai, ypatingai Gražinai Žemaitienei ir direktorei Aušrai Feser, „Neringos komunalininko“ komandai bei direktorei Danguolei Šešelskytei už jų patarimus ir paramą produkcijos laikotarpiu. Nidos ir Juodkrantės girininkijų miškininkams: Kęstučiui Dikšui, Romui Andrusevičiui ir Viktorui Kolokšanskiui. 

Projektą dalinai finansuoja Neringos savivaldybė.