2026.07.05–09.13
Parodos atidarymas 2026.07.04 19:00
Mes, tleilaksai, tikime, kad Visatoje egzistuoja tik nepasotinamas materijos alkis, o energija – vienintelis tikras kietasis kūnas.
— Frank Herbert, Kopa. Mesijas
Nidos meno kolonija yra Vilniaus dailės akademijos padalinys, įsikūręs Neringoje. Veikdama kaip hibridinė meno, edukacijos, mokslinių tyrimų, laisvalaikio, tikslingo individualaus ir grupinio darbo erdvė, ji stiprina akademinės bendruomenės, vietos ir tarptautinių meno bei kultūros laukų, taip pat plačiosios visuomenės ryšius.
Nidos meno kolonija įsikūrusi ypatingame Kuršių nerijos kraštovaizdyje – 98 km ilgio smėlio kopoje, kurią dalijasi Lietuva ir Rusija. Kuršių nerija yra į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašytas kultūrinio kraštovaizdžio objektas. Per pastaruosius du šimtmečius čia sodinti miškai suformavo aplinką, padedančią valdyti natūralius vėjo pustomo smėlio procesus.
Nidos meno kolonijos vasaros parodoje „Kopa“ į Neringą žvelgiama kaip į realią, tačiau mitais apipintą vietą, atveriančią erdvę vaizduotei net geopolitinių ir ekologinių suiručių fone.
Parodos pavadinimas pirmiausia nurodo į pusiasalį, kurio kraštovaizdis yra nuolatinių žmogaus pastangų kontroliuoti dreifuojančias smėlio kopas ir gamtos procesų sąveikos rezultatas. Tačiau „Kopa“ taip pat yra nuoroda į to paties pavadinimo legendinį Franko Herberto mokslinės fantastikos romaną. Jame, atskleidžiant tiek nuspėjamus, tiek neįtikėtinus visatos veikimo dėsnius, vaizduojamas lemtingas istorijos momentas. Gebėjimas išlikti net neįmanomomis aplinkybėmis čia grindžiamas radikaliu tikėjimu ir vizija, disciplina ir bendruomeniškumu, savęs ir aplinkos suvokimu, senosiomis žiniomis ir ateities numatymu.
Parodoje dalyvaujantys menininkai, kurių kūryba skleidžiasi tarp dokumentalumo ir fikcijos, dėmesį sutelkia į žmogaus, gamtos, mito ir naujausių technologijų sandūrose atsiveriančias prasmes ir galimybes.
Italų menininkų duetas Invernomuto – Simone Bertuzzi ir Simone Trabucchi – parodoje pristato kūrinį „Triton“. Tai įvairių medijų projektas, jungiantis skulptūrą, garsą ir pasakojimą. Kūrinys susijęs su varliagyvių – salamandrų – kolonija, gyvenančia dviejuose senuosiuose uolų baseinuose Pietra Perducoje, Šiaurės Italijoje. Sujungdamas Neringą su Šiaurės Italijos uolose įsikūrusia varliagyvių kolonija, „Triton“ vienu metu egzistuoja ir kaip muzikos instrumentas, ir kaip aplinkos darinys, garsu ir žalia šviesa sklindantis po parodą ir siūlantis alternatyvų būdą klausytis ne žmogaus pasaulių.
Deimantas Narkevičius parodoje rodomą ciklą „Akmenys po du“ sukūrė 2023 m. vasarą keliaudamas po Vidurio ir Rytų Lietuvą. Kiekvienas akmuo nufotografuotas du kartus – kitu kampu ar kitu metų laiku. Skenuoti „Polaroid“ atspaudai pasižymi grūdėtumu ir šiltais tonais, klaidinančiais žiūrovą: vaizdai atrodo tarsi iš praeities, nors iš tiesų yra šiuolaikiniai. Dideli pavieniai akmenys, išsibarstę Lietuvos kraštovaizdyje ir užfiksuoti menininko fotografijose, iki šiol išlieka paslaptingi. Ledynų atgabenti iš tolimų regionų, išsiskiriantys iš vietinės aplinkos, nuo seniausių laikų jie atliko svarbią socialinę funkciją: pagonybės laikais buvo naudojami kaip aukurai ritualinėse praktikose. Vėliau šiuos šventus akmenis perėmė krikščionys, o kai kurie jų iki šiol naudojami kaip maldos vietos.
Emilija Škarnulytė naują piešinių ciklą sukūrė reziduodama Nidos meno kolonijoje. Vaizduodama vandens mikroorganizmus ir religinių kultų objektus, menininkė naudoja geležies oksidą. Jo aptinkama tiek senuosiuose urvų piešiniuose, tiek Marse, o pats oksidas veikia kaip geologinis laiko archyvas. Parodoje taip pat eksponuojami Škarnulytės stiklo objektai „Jūratės ašaros“, sukurti iš neodimio stiklo – retųjų žemių elemento neodimio (Nd) prisodrintos medžiagos, kurios spalva kinta priklausomai nuo šviesos spektro.
– Stilgarai, – prabilo Alija, grumdamasi su jo abejonėmis. – Tu stovi slėnyje tarp kopų. Aš stoviu ant kopos keteros, matau toliau nei tu, taip pat matau ir kalnus, užstojančius horizontą.
– Yra dalykų jums neįžvelgiamų, – atsakė Stilgaras, – šitai kartojate visada.
– Visos galios turi ribas.
– Ir pavojus gali ateiti iš už kalnų.
– Kažkas panašaus, – pratarė Alija.
Stilgaras linktelėjo, sutelkė žvilgsnį į Polą.
– Vis dėlto, kad ir kas ateitų iš už kalnų, turės pereiti kopas.
— Frank Herbert, Kopa. Mesijas
Kuratorė: Neringa Bumblienė
Menininkai: Invernomuto, Deimantas Narkevičius, Emilija Škarnulytė
Koordinatorė: Asta Jackutė
Grafinis dizainas: Vytautas Volbekas
Komunikacija ir vertimai: Rosana Lukauskaitė
Kalbos redagavimas: Dangė Vitkienė, Gemma Lloyd
Techninis įgyvendinimas: Antanas Gerlikas
Finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjai: Neringos savivaldybė, VDA Meno ir mokslo projektų fondas, Haus der Kunst München, PAN, Italian Council programa (2024)
Speciali padėka: GITA, Italija
Parodos lankymas nemokamas. Parodą galima aplankyti antradieniais–sekmadieniais 11–19 val.
Paroda „Kopa“ sutaps su rugsėjį vyksiančiu Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto organizuojamu tarptautiniu simpoziumu „Rytų Baltijos priešistorinis menas ir simboliai Rytų Baltijos neolito kontekstuose“. Simpoziumas skirtas archeologei, muziejininkei Rimutei Rimantienei, plačiai tyrinėjusiai Kuršių neriją, ypač senovės Nidos gyvenvietę, esančią visai šalia Nidos meno kolonijos.
Citatos iš: Frank Herbert, Kopa. Mesijas. Antra „Kopos“ kronikų knyga, iš anglų kalbos vertė Matas Geležauskas, Vilnius: Kitos knygos, 2022.
