Mąstymas ir darbas su žeme: praktikos vietose, paženklintose politikos ir karo

Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija
E. A. Jonušo g. 3
Nida LT-93127

Dalyviai (-ės): Areej Ashhab, Asia Bazdyrieva, Conny Frischauf, Danute Līva ir Darya Akhrameika, Goda Jurevičiūtė, Sienos Grupė (Aušrinė Gogelytė, Mantautas Šulskus, Vaiva Vinskaitė, Vuk Vukotic)

Baigiantis šešerius metus trukusiai programai, vykusiai VDA Nidos meno kolonijoje vadovaujant Egijai Inzulei, šis susibūrimas sukviečia į Nidą kūrėjus ir organizacijas, kurių praktikos per pastaruosius metus rezonavo su programa ar ją formavo, taip pat – naujas pažintis ir tolimus sąjungininkus, su kuriais sieja būtinybė kalbėtis apie žemės politiką. Šis VDA Nidos meno kolonijos etapas užbaigiamas, tačiau kartu atsiveria galimybės tęstinumui ir refleksijai apie tai, kaip žemė išnaudojama geopolitiniuose konfliktuose – praeities ir dabarties – ir kaip kultūrinės praktikos reaguoja į karinės bei ekonominės eksploatacijos paliktus pėdsakus.

Šis susibūrimas prasideda nuo ekocido – galios įspaudo žemėje: per gavybą, priverstinį augimą, taršą ar militarizaciją. Jis įvardija nepataisomus ekosistemų pokyčius, tyčinį buveinių sunaikinimą, bendruomenių išstūmimą ir žymes, kurios lieka dirvožemyje, vandenyje bei ore dar ilgai po to, kai pasibaigia smurtas. Kultūrinės praktikos taip pat reaguoja į šiuos neatidėliotinus iššūkius – artikuliuodamos ir dokumentuodamos, suteikdamos erdvę gedului ir pasipriešinimui, pabrėždamos politinę ekologinio žlugimo reikšmę. Susibūrimas kviečia įsigilinti į šias reakcijas, įtraukti jas į dialogą ir apmąstyti, ką reiškia dirbti su žeme ir per žemę sisteminio smurto sąlygomis.

Vykstantis Nidoje – vietoje, kurią pačią žymi pasienio režimas, skiriantis tai, kas kadaise buvo susieta, – šis susibūrimas nukreipia diskusijas į konflikto, išstūmimo ir eksploatacijos žymes, kurias dar labiau aktualizuoja dabartinė politinė situacija. Nidoje renkasi praktikai iš Ukrainos, Lietuvos, Baltarusijos, Palestinos ir Latvijos – regionų, kurių okupacijos, militarizacijos ir ekologinio žlugimo istorijos tokios persipynusios, kad jų neįmanoma apmąstyti atskirai. Tokie sprendimai kaip Lietuvos ir kelių Šiaurės šalių pasitraukimas iš Otavos konvencijos – tarptautinės sutarties, draudžiančios naudoti, kaupti ir perduoti sausumos minas – ir vėlesnis minų sugrąžinimas į jų teritorijas paliks ilgalaikes pasekmes bendruomenėms, migrantams ir ekosistemoms. Tai pėdsakai, kurie žemėje išliks ištisas kartas. Tokiame kontekste susibūrimas kviečia apmąstyti medžiagų socialinį gyvenimą, tai, kaip žemė ir jos elementai saugo šias istorijas, ir kaip jos perkelia santykius bei politinį svorį į dabartį.

Finansuojama Lietuvos kultūros tarybos