1773 m. Denis Diderot iš Paryžiaus išvyko į Rusijos imperatorienės Jekaterinos II dvarą ieškoti būdų, kaip praktiškai pritaikyti savo enciklopedinę išmintį. Kažkur pakeliui, pašto karieta riedant tarp Kenigsbergo (Kaliningrado) ir Mėmelio (Klaipėdos), jis sukūrė eilėraštį, kuriame Baltijos pakrantėje persodino lengvabūdiškus Viduržemio jūros dievų paveikslus. Poezija jam buvo ne tik laisvalaikio pramoga, leidžianti pasprukti nuo vienišos kelionės nuobodulio – ji kūrė terapinę valingo veiksnumo iliuziją: operinės klišės ir atvirai fiktyvūs pramanyti pasakojimai čia dislokuojami siekiant prisijaukinti ir pažaboti itin realią grėsmę susiduriant su nepažįstama, potencialiai priešiška aplinka. Artėjantis filosofo ir autoritarės susitikimas alegorizuojamas kaip keliautojo akistata su nežabotomis personifikuotos gamtos jėgomis – gamtos, kurios nepalaužiama jėga ir beribis žiaurumas paverčiami žaismingu farsu, neatsargiu nusijuokimu nevaldomos modernybės akivaizdoje.
Įžanginį žodį eilėraščiui parašė Leopoldas von Sacher-Masochas, satyriškai atpasakojantis Diderot kelionę kaip „apšvietos dialektiką“ avant la lettre. Jo „Diderot Peterburge“ (1873) – erotinė-burleskinė novelė, kurioje beletrizuotas mąstytojo ir carienės susidūrimas galiausiai nuveda į totalinės politikos kankinimų kambarius, kur išsitraukiama privalomoji rykštė ir ja atliekamas kandaus filosofo sąmojo egzorcizmas. Vietoj „laisvės, lygybės, brolybės“ – „stačiatikybė, patvaldystė, tautiškumas“. Ką daryti? Que faire? Rira bien qui rira le dernier.
