Šioje kuruotoje rezidencijoje sugrįžtantys menininkai vėl susitinka jau po keletos metų, kad savo patirtis iš skirtingų rezidavimo laikų ir sezonų sujungtų į hibridinį parodos kūną bei sukurtų naujus kūrinius. Parodos tema taps ne tik pati Nida, bet ir joje susiduriančios ir globaliu mastu veikiančios idėjos, tokios kaip visuotinis atšilimas, kylantis jūros lygis ir skęstančios salos, geopolitinės įtampos bei visa aplink greitinančios ir mus valdančios technokratinės sistemos. Vienas iš rezidencijos ir parodos siekių – permąstyti įvietintą ir lokalų meną. Stengiantis išvengti stereotipų apie Nidą ir Neringą, sukurti iš dalies susietus su vieta, tačiau tuo pat metu – globalius peizažus veikiančius kūrinius.

Pasak kuratoriaus Vytauto Michelkevičiaus, hibridinis peizažas pamatomas tada, kai užlipus į priešais Koloniją žiojančios naujos kirtavietės skardį, atsiveria nauja panorama – išvysti ne tik mišku apaugusias kopas, bet ir XIX-XX amžiaus technologijas, įgalinusias jas apželdinti ir suformuoti reljefą. Išvysti ne tik jūros ir saulėlydžio horizontus, bet nejučia pradedi galvoti ir apie kairėje susiduriančių ES (Lietuvos) ir Rusijos (Kaliningrado) sienų bei geopolitines įtampas. Tolumoje dunkso Švedijos, ką tik pasirašiusios sutartį su NATO, krantai, kurie dar tik prieš kelis dešimtmečius buvo svajonės siekiai išsigelbėti iš TSRS. O tada, besižvalgant, elekromagnetinių bangų signalai staiga perduoda pranešimą į tavo paodyje įmontuotą jutiklį, kad pakilo radiacijos lygis ir nebėra laiko grožėtis fejerverku tampančia D-6 Lukoil naftos platforma ar romantizuoti besisukančių vėjo jėgainių peizažo.