Savo kūryboje menininkė jungia instaliacijas, fotografiją ir video kūrinius. Daugiausia dėmesio ji skiria kognityvinėms erdvių ir situacijų savybėms. Kūriniuose Mari-Leen iš arti tyrinėja savo buvimą specifinėse vietose ir kūno atminties funkcionavimą. Video darbuose menininkė bando atsidurti tarp šviesos ir šešėlio, netikrumo ir laikinumo, nagrinėja egzistencinius susidūrimus tarp skirtingų gyvybės formų, kurių ribos dažnai nėra ryškios, ir įterpia subjektą į daugialypių santykių srautą.

Rezidencijoje Mari-Leen toliau plėtos gamtos dokumentikos temą. Menininkė planuoja pastatyti laikinas instaliacijos Nidos apylinkėse ir filmuoti jas performatyviais kameros judesiais.

Menininkės bendradarbiauja pirmą kartą. Jos siekia kvestionuoti privatumo ir viešumo ribas, domisi ir tyrinėja normoms nepaklūstančius queer kūnus, ieško naujų būdų, kaip du kūnai gali judėti kartu vienas kitame ir vienas su kitu, kurdami skirtingus tarpusavio arba jų ir supančios erdvės santykius.

Rezidencijoje Mauricia ir Joana planuoja vystyti performatyvų kūrinį „and STILL we MOVE“, kurį laiko meilės manifestu. Kūrinys atsirado iš noro dviem kūnams užmegzti ilgalaikį kontaktą, iš privačios sferos išeiti į viešumą, kvestionuoti ir perkonfigūruoti dviejų skirtingų polių santykius.

Meninkės kūryba susideda iš politiškai aktyvių vizijų, kuriose ji realybę nagrinėja poetiniais ir politiniais aspektais. Emilija tyrinėja su visatos atsiradimu ir geologiniu laiku, nematoma architektūra bei didesnėmis galios sistemomis susijusius klausimus. Savo kūriniais ji permąsto meno ir mokslo santykius, pasakojimus, tiesą ir mokslo sukurtą poetinę kalbą.

Nidoje Emilija tęs projektą, pradėtą rezidencijos metu Nidos meno kolonijoje 2019 m. kovo mėnesį. Menininkė kurs filmą bendradarbiaudama su jūros gelmes tyrinėjančiais mokslininkais. Ją domina gamtinių išteklių išgavimo aplinkybės Šiaurės cirkumpoliarinėse teritorijose, viena jų - kasybos pramonė jūros gilumoje. Menininkė rekonstruos praeities prietarus bei mitus, žvelgdama į giluminį vandenyno baseiną iš ateiviškos ateities archeologijos perspektyvos; kai žmonija jau bus išnykusi, o peizažas virtęs jos pėdsakais - įspūdingos architektūros naftos platformomis ir gręžiniais - išraižytu kūnu. Jungdama tyrimų duomenis, peizažų kadrus ir archyvinę medžiagą, kūrėja reflektuos besikeičiantį Šiaurės, kaip vietos, kurioje persipina smurtas, aistros, godumas ir emocijos, vaizdinį.

Johanna domisi, kaip komunikacinio kapitalizmo technologijų kontekste kinta ir išsisklaido darbo santykiai. Menininkės kūriniuose dažnai galima užtikti socialines ar politines nuorodas, kurios atskleidžia plyšius, pertrūkius mūsų realybėse. Svarbiu elementu jos filmuose ir video darbuose tampa šokėjai ir performeriai.

Rezidencijos Nidos meno kolonijoje metu Johanna tyrinės, kaip šiuolaikinės teorijos apie pasaulio ir mūsų kūnų molekulizaciją gali kristalizuotis perskirstant prasmes. Menininkė bando kvestionuoti paradoksus ir socialinio susitelkimo galimybes, kai šiandienos žmogaus savastis tirpsta.

Andreas Werner (AT/DE) (g. 1984) studijavo grafiką Vienos taikomojo meno universitete ir Vienos dailės akademijoje.

Andreas daugiausia dirba su piešimu bei instaliacijomis. 2016 m. jis buvo apdovanotas Austrijos žemutinės provincijos kultūros, MUSA jaunojo Vienos kūrėjo prizais, o 2017 m. – Saxony-Anhalt stipendija. Menininko darbai yra pristatyti daugybėje parodų bei patekę į įvairias kolekcijas.

Rezidencijos Nidos meno kolonijoje metu menininkas tęs savo didelio formato piešinių seriją, kurią plėtoja pastaruosius metus.