Anoniminė kritiškai angažuotų menininkių grupė „Coolturistės“ (LT) susikūrė 2005 m. Vilniuje. Svarbiausias jų cooltūrinių akcijų principas – mis(s)apropriacija. Tai dominuojančių galios sistemų dekonstrukcija pasisavinant ir sukeičiant kultūrinius kontekstus. Per tą laiką „pasisavinti“ visi statybininkų uždengti namai, kregždės iš Mikėno skulptūros, „Nacionalinės vyrų premijos“, ES himnas, „Tate Modern“ kaminas, Vilniaus gatvė Varšuvoje, Santuokų rūmai ir „Lietuvos“ kino teatras.

„Per dešimt metų grupė įsitvirtino kaip pastovi, nuolat tykojanti, esanti visur ir niekur, rami, bet nenumaldoma jėga, su kuria tenka skaitytis, kuria galima remtis einant į savo mūšius. Be to, nors ir veikia lokaliai, grupė jau ryškiai matoma užsienyje – surengė parodas bei performasus svarbiose meno erdvėse ir bienalėse Prahoje, Taline, Londone, Varšuvoje, Salonikuose, Briuselyje, Stambule, Gdanske, Bolzano, Bremene, Raumoje, Minske, Belyne. Išleistas jų darbų katalogas, jas pristato prestižinis žurnalas „Mousse“ savo leidžiamų katalogų serijoje ir Europos feministinio performanso istoriją apibendrinantis leidinys „re.act.feminism #2 – a performing archive“ (Agnė Narušytė).

Rezidencijos metu Cooltūristės ruošis būsimai liepą Nidos meno kolonijoje atsdarysiančiai parodai „When the sea looks back“ (liet. „Jūros žvilgsnis“), kurią kuruoja taip pat Kolonijoje šiuo metu reziduojančios Emma Haugh ir Suza Husse.

Katarina Poliacikova (SK) – menininkė kurianti skirtingomis medijomis. 2013-aisiais Bratislavos Dailės akademijoje ji baigė doktorantūros studijas. Kūryboje, pasitelkdama fotografiją, video ir instaliaciją, Katarina kuria pasakojimus apie laiką, atmintį bei žmogiškuosius ryšius. Jos kūrybinė praktika paremta realybės stebėjimu, taip pat dažnai naudoja rastas medžiagas, pavyzdžiui, fotografijas, knygas arba pasakojimų fragmentus. 2016-aisiais menininkė pradėjo rašyti tinklarašį „Eggtuition“, kur jungia savo tekstus ir savitą vizualinę leksiką.

Nuo 2010-ųjų  Katarina intensyviai dalyvauja rezidencijų programose bei tiria vietoves Europoje ir Šiaurės Amerikoje (Niujorke). Nidos meno kolonijoje ji dirbs prie trumpametražių filmų ciklo, ieškos analogų tarp žmogaus atminties ir pasikeitusio Baltijos jūros smėlio kopų kraštovaizdžio procesų. Katarinos rezidenciją remia Slovakijos menų taryba.

Indrė Ercmonaitė (LT) į tapybą žvelgia asmeniškai. Bene svarbiausia kūrybos tema yra ne tiek vizualinė, kiek įsivaizduojamoji. Pradėjusi nuo tapybos priemonių garbinimo magiškame rate ir aliejinio dažo – pagrindinio veikėjo įvedimo į paveikslo siužetą, menininkė tyrinėjo paveikslą kaip savarankišką objektą. Tapyba yra gana plati išraiškos priemonė. Tai nėra vien plokščias stačiakampis. Kokią įtaką tapybai turi menininkas ir kokią įtaką menininkui turi tapyba? Amžina autoriaus ir jo kūrybos koreliacija. Apie tapybą ir jos prasmę galima galvoti kaip apie vaiduoklį ar fantomą. Joje telpa nežinomybė, skausmas, tamsa ir šviesa. „Tikiu tapyba. Mano paveikslai aktyviai dalyvauja tiek mano, tiek ir savo gyvenime. Paveikslai veikia. Esu net pasimetusi, kur AŠ pabaiga, o kur prasideda PAVEIKSLAS. Mano minties vaizdai tampa jų, paveikslų, tapatybe, bet priklauso abiem. Paveikslas tai individas,“ ‒ sako XVI Vilniaus tapybos trienalės konkurso nugalėtoja ‒ Indrė Ercmonaitė.

Rezidencijos metu Indrė tyrinės Nidos kraštovaizdį bei studijuos natūralias miško ir jūros spalvas, tapys iš natūros.

Yael Vishnizki Levi (PL) (g. 1988) gyvena ir kuria Varšuvoje, Lenkijoje. Kūryboje ji tyrinėja skirtingų aplinkų idėjas. Naudodama esamas ir virtualias erdves, menininkė kuria vizualinius modelius arba temas, kurios veikia kaip didelės aplinkos mikrokosmosas. Yael nuosekliai tiria vaizdą, kuriame susipinančios dilemos keičia istorines ir socialines perspektyvas. Naudodama skirtingus objektus ir vaizdus, ji bando sukurti įvairių tikrovės, laiko iliuzijos, erdvės sąryšių instaliacijas. Kai perfomatyvi intervencija nėra pateikiama arba neatskleidžiama, objektai patys tampa dokumentavimo forma.

Yael Kolonijoje dirbs su keliais projektais. Pirmasis ‒ objektų, kuriuos šnipai naudojo Šaltojo karo metu, piešinių ciklas. Antrasis projektas susijęs su kultūrine ir istoriškai politine Nida. Nuo XIX a. įkuriamos čia menininkų kolonijos, kurioje lankosi daugiausiai vokiečių ekspresionistai, o vėliau kontroliuojamo įvažiavimo komunistų partijos pareigūnų atostogų vieta.

Yael Vishnizki Levi  rezidencija organizuota bendradarbiaujant suA. Mivkevičiaus institutu/Culture.pl