„Lipti nematomomis struktūromis. Apie ritualines disciplinuojančias praktikas“. Paroda 1: MENININKAI

Climbing POSTER small

Parodoje „Lipti nematomomis struktūromis. Apie ritualines disciplinuojančias praktikas“ pristatomi keturių menininkų Tanyos Busse, Victorijos Durnak, Roberto Narkaus, Kristin Tårnesvik bei menininkų Sauliaus Leonavičiaus ir Vidos Strasevičiūtės dueto darbai. Parodos eksponuojami menininkų darbai pasakoja apie daugybę ritualinių praktikų nuo praeities žmonių užsiėmimų iki šiuolaikinių ritualų. Kviečiame susipažinti su pačiais menininkais ir parodoje pristatomais jų kūriniais.
ROBERTAS NARKUS (Lietuva)
Rezidencija Skaftfell Center for Visual Art (Islandija) 2015 m. spalio-lapkričio mėn.

Robertas Narkus savo veiklą aprašo kaip „aplinkybių vadyba atsitiktinumų ekonomikoje“. Jis gretina įprastus ir absurdiškus reiškinius bei idėjas nagrinėdamas tikimybių ekonomikos idėjas, hipotetines patirtis bei simbolinį kapitalą.

 Robertas Narkus
Robertas Narkus. Kadras iš videfilmo „Eurostar“, 2016

Vienoje savo pranašysčių pranašas Nostradamas kalba apie prietaisą, milžinišką pabaisišką mašiną-traukinį, kuriuo, siekdamas užkariauti dangų, žmogus kyla aukštyn. Kaip ir Ikaras, pakilęs nuo saulės nusvilo sparnus, traukinys pasmerktas sudužti ir atverti žemėje vartus į pragarą. Ar įmanoma kaip nors išvengti šios pranašystės?„Atlanto bienalę: nepasakotą sagą“ inspiravo tikėjimas progresu, ateitimi ir augimu. Ji remiasi neišpildomomis svajonėmis, būtinybe pasiekti tikslą bei melancholišku, visa apimančiu palengvėjimu pralaimėjus. Tūkstančius metų vandenynas žymėjo pažįstamo pasaulio ribas. Šimtmečių šimtmečiais žmonija sėmėsi iš jo įkvėpimo siekti neįmanomo. Kas tasai Atlantas šiandien? Sekite www.atlanticbiennale.com.


VICTORIA DURNAK (Norvegija)
Rezidencija VDA Nidos meno kolonijoje 2015 m. spalio-lapkričio mėn.
 
Praeities ir ateities susidūrimai generuoja struktūruotą pasakojimą, kurį Victoria Durnak kuria dirbdama su gyvenimo patirčių kratiniu. Jos pasakojimai gali būti asmeniški, nešališki, paremti kitų patirtimi, tačiau jos surežisuoti ir papasakoti. Victorijos performansų metu vystoma asmeninė mitologija – ne tik gyvenimą verčiant menu, bet ir išbandant save keistose situacijose, kuriose bet kuris veiksmas gali tapti menu. 
Victoria Durnak
Victoria Durnak. Kadras iš filmo „Buvusio vaikino papuošalai“, 2016

www.exboyfriendjewelry.com yratinklalapis skirtas pirkti, parduoti, mainytis ar tiesiog išsipasakoti apie papuošalų dėžutėje tebegulinčius nemalonius priminimus, kuriems užkliuvus už akių vis kyla klausimas: „ir ką aš jame pamačiau?“ Kainą nustatai pati. Nuo širdies nusimeti svorį, iš akių patrauki nemalonų vaizdą. Tik todėl, kad tau to nebereikia, nereiškia, kad kas nors kitas to netrokšta visa širdimi. Tad visi tik laimi! Nors ir tebemyli jį, o gal daugiau gyvenime nebenori su juo kalbėtis – šiaip ar taip, esi nusiteikusi eiti tolyn, o pakeliui dar ir uždirbti šiek tiek pinigėlių (įterpk akį merkiantį veidelį). Viskas paprasta – tau to nebereikia, bet atgal jis nieko neatgaus (įterpk dar vieną akį merkiantį veidelį, o tada, jau rimtai, baik mirksėt).


SAULIUS LEONAVIČIUS (Lietuva)
Rezidencija Nordic Artists' Centre Dale (Norvegija) 2015 m. lapkričio-gruodžio mėn.
 
Sauliaus Leonavičiaus kūrybinė praktika kritikuoja meno objektus, ideologijas ir institucijas, kurios formuoja meno objektų tapatybę. Ši kritika, dažnai pasireiškianti smulkiais ardomaisiais veiksmais, pasižymi diskursyvia forma ir gali būti aptariama plastinio meno terminais. Meno produkcijos autorefleksija yra tuo pačiu metu ir metodas, ir užduotis. Situacijos, kurios negali būti vertinamos šiuolaikinių kultūros normų kontekste, susidūrusios su meno objektu kuria dviprasmybes. Meno kūrinių apropriacija, intervencijos į pagal taisykles veikiančias struktūras, savirefleksija ir prieštaros – visa tai atsikartoja skirtingose situacijose bei kontekstuose. Sauliui svarbus apribojimų įsisąmoninimas ir žaidimas jais, ironiškas požiūris į meno ir kultūros vertybių hierarchiją, o taip pat naudojimasis institucijomis kaip priemone komentuoti tam tikrus dalykus, nusistovėjusias konkrečioje erdvėje ir laike.
        Saulius Leonavičius  Vida Strasevičiūtė
Saulius Leonavičius & Vida Strasevičiūtė. Fuck Language. Fuck Language. Psichonauto kostiumas, 2016

Šis kostiumas yra skirtas kelionei gamtoje. Jis transformuojasi į sandarų kiautą sėdint ir yra patogus einant. Kostiumas susideda iš dviejų dalių: vidinės ir išorinės, taip pat batų, kuprinės ir aksesuarų. Kelnės ir palaidinė yra prigludę prie kūno, pralaidūs orui, nevaržantys judesių. Apsiausto gobtuvas išsiskleidžia kaip šalmas, o atsisėdus klostės užsitraukia į sandarų maišą kojoms. Diržas, prilaikantis rūbo klostes einant, naudojamas ir kaip sėdėjimo diržas – juo apjuosiami keliai ir juosmuo taip, kad be didelio nuovargio būtų galima sėdėti ant žemės ilgą laiką. Rūbas atsparus drėgmei ir sulaiko šilumą viduje. Jo dizaine panaudotos šviesą atspindinčios detalės (juostelės, siūlai). Kostiumas skirtas psichodelinei kelionei, ceremonijai, buvimui gamtoje, pasivaikščiojimui parke, dėvėjimui renginyje. Fuck Language yra agonijos riksmas nuskambantis nelauktai priėjus žinomo ribą.


KRISTIN TÅRNESVIK (Norvegija)
Rezidencija rezidencijų centre JO-JO Žeimių dvare (Jonavos r.) 2015 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn.
 
Kristin Tårnesvik interesų laukas yra labai platus – ji dalyvauja nacionalinėje meno politikoje, yra įvairių komitetų ir komisijų narė, privačių iniciatyvų dalyvė. Ketverius metus (2008–2012), bendradarbiaudama su Hilde Meth, greta meninės praktikos Kristin buvo samių meno festivalio (The Sami Art Festival) organizatorė. Kartu su Espen Sommer Eide, Hilde Methi ir Morten Torgersrud ji dalyvavo projekte RRR – Rural Reading Room; kartu su biologu Korsmo ir Espen Sommer Eide sukūrė piktožlių archyvą. Kristin yra meno kolektyvo Flaggfabrikken Bergene narė. Jos kūriniuose nagrinėjami socialiniai ir istoriniai klausimai, o meniniai projektai yra tarsi ilgalaikiai tyrimai, kuriuose gilinamasi į aktyvizmo ideologijos ir meno santykį. Kūryboje Kristin naudoja skirtingas medžiagas bei medijas ir dažnai eksperimentuoja jas derindama.
                Kristin Tårnesvik
Kristin Tårnesvik. Laikas tarp gyvenimo ir mirties, 2016
Genius loci – tai tam tikrai vietai būdingas jausmas ar atmosfera. Senovės romėnų tikėjime genius loci buvo dvasia, sergėjanti vietą. Dažnai ji būdavo vaizduojama kaip deivė, laikanti gausybės ragą – gero gyvenimo ir mitybos simbolį; arba vyno aukojimo indą, simbolizuojantį ritualinį skysčio pylimą kaip auką dievui ar dvasiai; ar gyvatę – gamtos derlingumo bei gėrio ir blogio simbolį. Kristin Tårnesvik darbas remiasi vietos dvasia. Autorė kelia klausimą: o ką, jei medžiai ir augalai prabiltų? Greičiausiai jie papasakotų apie tai, kas nutiko per amžius, kaip nebylūs liudininkai, stebintys peizažo kaitą ir žmonių judėjimą. Galbūt jie mums papasakotų apie tokius ritualinius užsiėmimus, kaip stipriųjų gėrimų gamyba iš vietos augalų, maisto ar rytinės kavos. Įkvėpta metų laikų kaitos, Tårnesvik kaupia atmintį ir gilina savo ryšį su augalais. Menininkė tiria žmonių norą kvestionuoti gyvenimą ir jo prasmę tiek moksliškai, tiek dvasiškai, visuotinį siekį nutolinti mirtį ir prailginti gyvenimą.

TANYA BUSSE (Norvegija)
Rezidencija VDA Nidos meno kolonijoje 2015 m. spalio-lapkričio mėn.
 
Tanya Busse yra vizualiųjų menų atstovė, kurios konceptuali praktika iškelia klausimus, susijusius su giliuoju laiku (deep-time), nematoma architektūra ir didesnėmis galios sistemomis, dažnai į juos žvelgiant eksperimentiškai ir žaismingai. Ji daugiausiai dirba su video, fotografija ir spauda. Greta meninės praktikos, ji dalyvauja įvairiose meninėse ir kuratorinėse platformose – Tanya yra Small Projects Gallery (Tromsø) direktorė ir viena iš nepriklausomos organizacijos Mondo Books direktorių. Mondo Books yra nepriklausomas knygų bistro, kuris leidžia ir platina meno publikacijas, fanzinus ir Šiaurės regiono spaudinius.
Tanya Busse
Tanya Busse. Logotipas Smėlio stebėtojų radijui, 2016

Projektui „Lipti nematomomis struktūromis“ Tanya Busse kuria radijo programą „Smėlio stebėtojų radijas“, kurios atspirties tašku tapo Mirusiosios kopos ir Kuršių nerija. Kitą mėnesį radijo laida debiutuos „Neringa FM“ eteryje. Tam, kad perteiktų seniai pamirštus pasakojimus, menininkė tiria praeityje (1974-1978 m. ir 2011-2014 m.) šioje teritorijoje vykusius archeologinius kasinėjimus ir naudoja radiją kaip ritualinį kasdienybės reiškinį. Tarp betoninių vandens saugyklos sienų girdimas archeo-akustinis garso fragmentas – ne tik radijo programa, bet ir aidas iš praeityje nugrimzdusio Naglių miestelio.