Žodžio disciplina reikšmė gali būti dvejopa. Pirmuoju atveju disciplina reiškia žmonių paklusimą taisyklėms ar elgesio normoms. Antroji reikšmė tai – nuoroda į specializuotas žinias, kaip, pavyzdžiui, įgyjamas aukštuoju išsilavinimu – menų, medicinos ar antropologijos srityse. Antroji reikšmė susijusi su pirmąja. Tik studijavimo procese, mokantis ir per įvairias patirtis yra įgyjamos žinios ir ištobulinami gebėjimai. Tačiau sėkmingas mokymasis pagrįstas ne tik taisyklių ir susitarimų laikymusi, bet ir tikėjimu bei pasitikėjimu.

Esame gerokai labiau linkę priimti tam tikrus teiginius ar nusistovėjusias normas, jei jomis tikime. Nors, labiau įsigilinus, pasirodo, kad tam tikri dalykai, kuriais tikime, yra paremti įrodymais, o kiti – ne. Ne dėl to, kad jie akivaizdūs ar tautologiniai, o dėl to, jog jie sužinomi mokantis, taigi, – pasitikėjimo būdu. Kita vertus, tam tikrais dalykais pradedame tikėti paveikti tam tikrų apreiškimų ar ritualinio haliucinogenų vartojimo. Kitaip tariant, tikėjimas ir žinojimas lieka tiek metafiziniu, tiek epistemologiniu klausimu.

Tokios gali būti  nematomos struktūros, sąlygojančios mūsų suvokimą ir kasdienį gyvenimą. Šioje parodoje norime pažvelgti į ritualines disciplinuojančias praktikas, kurios tokios įprastos ir paplitusios, jog galiausiai tampa nematomomis. Ir visgi, jos niekur nedingsta – tebeturime jomis laipioti, t.y. jas patirti, pajusti, kaip jos formuoja, kuria ir atkuria mūsų elgesį ir tapatybę. Tačiau svarbu nepamiršti, kad šios praktikos nėra stabilios ir išliekančios ilgam. Priešingai, jos keičiasi ir gali būti perkuriamos.

Parodos eksponatai byloja apie daugybę ritualinių praktikų: praeities žmonių užsiėmimai, apie kuriuos žinoma tik iš archeologinių duomenų, sujungiami su šiuolaikiniais ritualais: pradedant visiems gerai pažįstamais simboliniais gestais, kai meilės pažadas susiejamas su dovanojamu papuošalu, baigiant parodomis – meno bienalėmis ar apsilankymais muziejuje. Šios praktikos yra kvestionuojamos, interpretuojamos, ardomos, modifikuojamos, tampa fikcijų dalimi. Siūloma kitomis akimis pažvelgti į praeities ritualus, kartu kuriamos kryptys naujiems.

Radijo laidos garsai apjungia senovinę būtį su šiuolaikiniu muzikos patyrimu. Intymios meilės istorijos, parduodamos kartu su papuošalais, tampa svetimų gyvenimų dalimi tolimame krašte. Nauji stipriųjų gėrimų receptai gimsta ne iš profesionalų eksperimentų, o butelyje kondensuojant kasdienes patirtis. Paskelbiama bienalė, sumanyta kaip dar nepasakota saga. Kostiumas atveria galimybes keisti kasdienius įpročius ir iš naujo atrasti ryšį su gamta.

Darbai eksponuojami erdvėje, kuri kadaise buvo naujo, ambicingo projekto, – modernios 1912-1916 m. įrengtos vandentiekio sistemos Vilniuje, dalis. Tai buvo nematoma požeminė miesto struktūra, neabejotinai padariusi įtaka miesto gyventojų kasdienybei. Šiaip ar taip, po šimto metų saugyklos santykis su miestu pasikeitė – šią dieną ji pirmą kartą naudojama kaip ekspozicinė erdvė. 

------------------------------------------

Ši paroda – tai šešių institucijų rengiamo, du metus trunkančio rezidencijų ir parodų projekto trijose šalyse (Islandijoje, Lietuvoje ir Norvegijoje) dalis. Rezidencijų programoje dalyvavę dešimt menininkų sukūrė darbus parodoms Vilniuje, Nidoje, Žeimiuose ir Lillestrøme (Norvegija). Šioje parodoje pristatomi keturių menininkų ir menininkų dueto darbai; kartu ji kviečia apsilankyti didesnėse, kitur vyksiančiose projekto parodose. Dauguma šios parodos darbų bus dar vystomi ir kitose parodose įgaus naują pavidalą.

Projekto menininkai: Mo Abd-Ulla, Eglė Budvytytė, Tanya Busse, Victoria Durnak, Gunnhildur Hauksdóttir, Berglind Jona Hlynsdóttir, Saulius Leonavičius & Vida Strasevičiūtė, Robertas Narkus, Augustas Serapinas, Kristin Tårnesvik

Kuratoriai: Eglė Mikalajūnė ir Samir M’kadmi

Projekto architektas: Rokas Kilčiauskas

Dizainerė: Indrė Klimaitė

Kitos parodos:

Projekto partneriai: