VDA Nidos doktorantų mokykla: nuo tarptautinės sutarties iki veiklų naujame pastate

Informacija

Paskelbta: 2015 lapkričio 30, Pirmadienis 08:36

Nidos meno kolonija plečiasi ne tik naujomis erdvėmis, bet ir naujomis edukacijos programomis meno ir mokslo doktorantams bei menininkams tyrėjams. Viena iš tokių programų – Nidos doktorantų mokykla (NDM), susidedanti iš intensyvių kursų ir rezidencijos. Nuo šiol NDM doktorantūros studentus kvies į naująjį, antrą Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos pastatą. Nuo lapkričio duris atvėręs korpusas pritaikytas doktorantų praktinei ir teorinei edukacijai, konferencijoms, kūrybinėms dirbtuvėms, parodoms, performansams, koncertams ir rezidencijoms organizuoti. 2016-ųjų vasarį čia vyks antroji Nidos doktorantų mokyklos sesija, sukviesianti tuziną studentų ir dėstytojų iš užsienio ir Lietuvos.

Šių metų rugsėjo 15 dieną Vilniaus dailės akademija ir Aalto universiteto Meno, dizaino ir architektūros mokykla (Helsinkis, Suomija) pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kuria įsteigė bendrą Nidos doktorantų mokyklą. Ši mokykla yra laipsnio nesuteikiantis akademinis padalinys, įsikūręs Nidos meno kolonijoje, Neringoje. Jos programa siūlo tarptautinius doktorantūros kursus ir rezidencijas meno, dizaino, architektūros, medijų ir meno istorijos doktorantūros bei podoktorantūrinių studijų studentams iš Vilniaus dailės akademijos, Aalto universiteto ir kitų, prie programos prisijungsiančių mokslo institucijų.

Sudaryta Nidos doktorantų mokyklos taryba. Jos nariai – VDA atstovaujantys prorektorius menui doc. Julijonas Urbonas ir Nidos meno kolonijos meno direktorius doc. dr. Vytautas Michelkevičius bei Aalto universiteto meno ir kultūros istorikė dr. Paula Hohti ir prof. Sofia Pantouvaki. Akademinės institucijos įsipareigoja ko-finansuoti šį projektą ir kiekvienų mokyklos kursų metu į programą įtraukti bent po vieną universiteto ir akademijos dėstytoją. Be to, sutartis numato akademinių kreditų skyrimo tvarką – kiekvienų Nidos doktorantų mokyklos kursų metu studentui suteikiami 5 kreditai.

Nidos doktorantų mokykla yra bandymas naujas žinias generuoti už įprastų mokymosi modelio ribų. Tam pasitelkiamas netradicinis požiūris į meno, dizaino ir architektūros tyrimus – ne tik rašant, diskutuojant, bet ir performatyviai ar žaidimo forma atliekant užduotis, eksperimentuojant, individualiai konsultuojantis. Nidos doktorantų mokyklos programą kuruoja Justė Kostikovaitė, paskaitas ir užsiėmimus, trunkančius savaitę, veda Aalto univestiteto, VDA ir kviestiniai lektoriai. Nidos doktorantų mokyklos rezidencijos yra Nidos meno kolonijos rezidencijų programos dalis, siūlanti dviejų mėnesių trukmės rezidencijas doktorantams, o pati tampa ilgalaikių mokslinių projektų, eksperimentinių tyrimų ar įvairių meninių laboratorijų dalimi. Nidos doktorantų mokykla siekia tapti patrauklia Europos akademines meno institucijas apjungiančia alternatyva antrosios pakopos studijas baigusiems studentams.

Šių metų pavasarį buvo paskelbtas atviras konkursas pirmiesiems Nidos doktorantų mokyklos kursams. Atrinkti 12 kursuose dalyvavę tyrėjai, jiems skirtos stipendijos. Bent po keturis studentus deleguoja VDA ir Aalto universitetas ir nemažiau keturių studentų laukiama iš bet kurio pasaulio krašto. Pirmuosiuose Nidos doktorantų mokyklos kursuose, šių metų spalio 19–25 d. Nidos meno kolonijoje dalyvavo meno ir mokslo doktorantai iš Jungtinės karalystės, JAV, Latvijos, Lietuvos ir Suomijos. Forumas ir kursai pavadinti „Dūmai ir veidrodžiai – surežisuoti argumentai ir meninio tyrimo legitimavimas“ nagrinėjo mokslo ir meno sąveikas. Pasitelkus prancūzų filosofo Bruno Latouro idėją, kad jei mokslas yra pasaka, kuria sunku nepatikėti, pirmųjų Nidos doktorantų mokyklos kursų kuratoriai šią mintį pratęsė teigdami, kad mokslinis tyrimas tuomet yra ne daugiau nei grožinė literatūra (fikcijos rašymas). Apie įtikinamą šios pasakos pasakojimą, reikalaujantį daug kūrybingumo ir žinių, kvietė mąstyti paskaitas ir dirbtuves vedę dr. Timothy Ingoldas (Aberdyno universitetas, JK), rašytojas ir menininkas Ingo Niermannas, dr. Stephenas Wrightas (Europos vizualinių menų mokykla, Prancūzija), menininkas ir dizaineris Julijonas Urbonas (Vilniaus dailės akademija), doc. dr. Vytautas Michelkevičius (Vilniaus dailės akademija).

Vilniaus dailės akademija, besiruošdama atidaryti naują Nidos meno kolonijos pastatą paskutinę Nidos doktorantų mokyklos „Dūmai ir veidrodžiai“ dieną organizavo viešą performatyvių paskaitų seriją. Nidos doktorantų mokykla ateityje bus organizuojama du kartus per metus. 2016 metų vasarį numatoma mokyklos sesijos tema „Skaitmeninis afektas: post-internetinis menas ir dizainas“. Tai žvilgsnis į post-skaitmeninių technologijų ir internetinio meno sukeliamą afektą, tyrinėjamą tokių filosofų kaip Brian Massoumi. Mokyklos kuratorė Justė Kostikovaitė mano, kad šie aspektai aktualūs tyrinėti iš kelių perspektyvų. Pavyzdžiui, įdomus meta-modernistinis požiūris, teigiantis, kad skaitmeninės technologijos, vieną vertus, kuria vis naujus vertybinius afektus, eksponavimo vietas bei pasipelnymo algoritmus, tačiau tuo pat metu šios vietos tampa terapine susaistytų bendruomenių platforma.

Rugpjūtį doktorantus mąstyti kvies tema „CO-ACTION“ (liet. bendras reikalas) – menininkų stažuotės už kultūros lauko ribų“. Diskutuoti šia tema skatina prielaida, jog kūrybinių profesijų atstovai šiandien nebėra vieniši romantikai kūrėjai. Šiuolaikinės kultūros praktikai užsiima asmenine vadyba yra laisvai samdomi ir balansuoja tarp meno, socialinės ir komercinės veiklos. Šiandien jie – universalūs ekspertai, turintys išskirtinius gabumus reaguoti į aplinkos kuriamus estetinius ir konceptualius režimus. Šią temą įkvėpė britų menininkų grupė „Artists Placement Group“ (APG), (liet. Menininkų įdarbinimo grupė). „APG“ nuomone menininkų vaidmuo XX a. aštuntajame dešimtmetyje visuomenėje buvo suvokiama tik iš estetinės perspektyvos, o „APG“ tikslas buvo šį vaidmenį praplėsti. Nuo 1966-ųjų iki 1980-ųjų „APG“ siūlė 15 alternatyvių vietų menininkams, pradedant nuo įmonės „British Steel“, Aplinkos apsaugos agentūros ir kitų viešojo sektoriaus įstaigų. Šie menininkų įdarbinimo projektai turėjo utopinių tikslų, bet kai kas padarė įtakos nemažai visuomenės daliai bei susilaukė atgarsio, pavyzdžiui, Davido Hallo septyni trumpametražiai filmai, pasirodę Škotijos televizijoje vietoje reklamų. Be mokslininkų ir žinomų menininkų, patirtimi pasidalins ir „Vilniaus patafizikos instituto“ įkūrėjai Robertas Narkus ir Audrius Pocius, šiuo metu Lietuvoje įgyvendinantys menininkų įdarbinimo programą „Vizionierius“.