Ką veikia 2013-tų spalio mėnesio rezidentai Nidos Meno Kolonijoje?

Informacija

Paskelbta: 2013 spalio 23, Trečiadienis 09:57

Šiuo metu VDA Nidos meno kolonijoje reziduoja šeši menininkai, ir pirmąkart Kolonijos istorijoje visi rezidentai yra vyrai. Be to, jie nemažai keliauja (po Lietuvą ir Europą) palikdami savo studijas tykiai rymoti rudenio vėjuose. 

Trys iš jų – Martinas Neumaieris, Žilvinas Landzbergas ir Dominique Blais – reziduoja su stipendijomis iš Prancūzų kultūros instituto, Goethe’s instituto ir Vilniaus dailės akademijos, skirtomis Eliziejaus sutarties 50-mečio jubiliejui paminėti. Rezidencijų metu gimę menininkų kūriniai sudarys Julijos Čistiakovos kuruojamą parodą „Tarp laiko ir istorijos“, kuri bus atidaryta VDA „Titaniko” ekspozicijų salėse lapkričio mėnesį.

Martinas Neumaieris (DE) kolonijoje reziduoja nuo rugsėjo vidurio. Jo kūryboje kvestionuojamos tokios temos kaip imperializmas, Vokietijos kolonializmas, ką reiškia būti vokiečiu tose žemėse, turėti kolonisto praeitį. Po 2011 m. tiriamosios kelionės į Papua Naująją Gvinėją, Martinas atvyko į Nidą – kitą kadaise vokiečiams priklausiusį kraštą. Tačiau tai greičiau sutapimas negu sąmoninga intencija – pasak Martino, jis apie Nidą niekada negalvojęs ir čia atvykęs tik kuratorės J. Čistiakovos kvietimu. Rezidencijos metu, karpydamas senas XVIII–XIX amžių knygas ir iš karpinių dėliodamas naujus portretus bei peizažus, menininkas planuoja sukurti apie 25 koliažus. „Titanike“ jis taip pat norėtų eksponuoti jo senelio kolekcionuotus alavinius prūsų armijos kareivėlius ir sukurti instaliaciją iš „Maksimoje“ pirktų stalinių lempų.

Visą spalį kolonijoje praleidęs garso ir vaizdo menininkas Dominique Blais (FR) mėgino patirti atokios Kuršių nerijos laiką ir kraštovaizdį. Jo sugalvotas projektas remiasi laiko tėkmės (angl. passing of time) idėja ir buvimo Nidoje kasdienybės įvaizdinimu. Pasirinkęs dvi vietas – vieną ant Parnidžio kopos, netoli Saulės laikrodžio, iš kurios matosi kylanti saulė, kitą – pajūryje, kur saulė leidžiasi, Dominique fiksuoja lėtą dienos ėjimą, kuris įvaizdinamas saulėtekiu ir saulėlydžiu. Šią idėją jis ketina įgyvendinti pakaitomis eksponuodamas saulėtekio ir saulėlydžio nuotraukas atskirose šviesdėžėse. D. Blais taip pat kuria trumpą filmuką apie Nidos švyturio hipnotinį poveikį paversdamas jį jokios informacijos neteikiančiu laikrodžiu.

Žilvino Landzbergo (LT), kaip ir Dominique’o, rezidencijos laikas jau artėja į pabaigą. Šis menininkas daugiausia kuria instaliacijas, kuriose greitai judantys vaizdai ir objektai apibrėžia šiuolaikinį gyvenimą. Menininko studijoje – jaukus chaosas. „Titanike“ jis ketina įrengti skulptūrinę instaliaciją „Sostas“, kuria siekiama apmąstyti esamą Mažosios Lietuvos kontekstą.

Skulptorius Tomas Martišauskis (LT) yra penktasis techno-ekologijų programos rezidentas, į NMK atvykęs spalio pradžioje. Jo kūryba pasižymi šiuolaikinių objektų ir procesų suvokimu, kurį Tomas tiria pasitelkdamas skulptūrą, piešinį ir trimatę grafiką. Rezidencijos metu jis ketina sukurti instaliaciją„Virš lygio“ (angl. „Above the level“), kuria įformintų savo svarstymus jūros lygio, besikeičiančio kranto, judančio kraštovaizdžio, įvietinto ir konkretaus laiko temomis.

Spalio pradžioje rezidentų gretas papildė dar du, šįkart individualioms rezidencijoms atvykę menininkai. Yannas Vanderme (FR) buvo gerokai nustebintas Nidos atokumo ir gamtinių išteklių, todėl aplinką jaukinosi pamažu ir atsargiai. Šis menininkas domisi, kaip žmogus formuoja tam tikrus sprendimus ir kaip tai veikia žmogaus būtį. Rezidencijos metu Y.Vanderme galvoja įrengti interaktyvią lytėjimu ir regėjimu paremtą instaliaciją bei svarsto  galimybes į savo projektą įtraukti lėlių teatrą.

Tuo tarpu pagal menininkų mainų programą „Vorarlberg goes Nida“ atvykęs austras Hannesas Gruberis (AT, DE) intensyviai keliauja po Berlyną ir Vilnių, todėl pačioje NMK praleido dar nedaug laiko. Anot Hanneso, jį domina nuobodulio, nebūties, sąmonės ir atminties praradimo temos,  apie kurias jis norėtų kalbėti šiek tiek ironiškai ir pasitelkdamas įvairias menines išraiškas – piešimą, garsą, filmą, objekto kūrimą ir performansą.

Įpusėjus rudeniui ir jau pasirodžius pirmiesiems lapgruodžio ženklams (nukritę šlapi ir tęžtantys lapai bei vis dažniau griūvantis dangus), kolonistai traukia iš spintų vis daugiau vilnonių mezginių, vis daugiau laiko praleidžia virtuvėje ar mediatekoje, vis dažniau ieško draugijos… Tačiau kūrybiniai poreikiai ir galimybė/tikimybė sutikti briedį karts nuo karto išvilioja juos į lauką.