Net ir paskelbus antrąjį nacionalinį karantiną, NMK tęsia rezidencijos programą. Gruodžio mėnuo yra skirtas naujajai NMK tyrimų ir rezidencijos programai „Neringos miško architektūra“. Džiaugiamės, kad į Nidą atvyksta erdvės dizaino praktikė ir tyrėja Gabrielė Grigorjeva, menininkas Andrej Polukord, grafikos dizainerė ir menininkė Monika Janulevičiūtė, žurnalistas Adomas Zubė ir architektė bei menininkė Aistė Ambrazevičiūtė.

Gabrielė Grigorjeva yra Londone gyvenanti erdvės dizaino praktikė ir tyrėja, dirbanti vizualiųjų menų, architektūros, ekologijos ir geopolitikos sankirtoje. Ji įgijo aplinkos architektūros magistro laipsnį Londono Karališkajame menų koledže. Jos vėliausi darbai buvo pristatyti Šaržos architektūros trienalėje (2019 m.) ir „Arts Catalyst“ tarpdiscipliniame meno centre Londone (2018 m.). Šiuo metu Grigorjeva kuria naują vaizdo-tinklalaidžių seriją, tyrinėjančių aplinkos architektūrą per skirtingas medijas, filmus ir pokalbius už akademijos ribų. NMK rezidencijos metu Gabrielė remsis savo vykdomais miškų ekologijos tyrimais ir nagrinės socialines, politines bei ekologines sistemas išskirtiniame Neringos miško kultūriniame kraštovaizdyje. Ji plėtos darbą, susijusį su abipusiais santykiais ir skirtingų rūšių sąjungomis, kurios leidžia miškams klestėti kartu su žmonių, gyvūnų ir augalų bendruomenėmis. 

Andrej Polukord – menininkas, gyvenantis ir dirbantis tarp Vilniaus ir Vienos. Jo instaliacijos, performansai ir videomeno projektai kuria daugiaprasmiškas, nenuspėjamas aplinkas bei absurdiškas situacijas. Kasdienybės, ekologijos, etiško santykio tarp žmogaus ir gamtos temos menininko kūryboje dažnai atsiskleidžia humoro, nuotykio ir pasakojimo priemonėmis. Polukord vėliausias ir vis dar vykstantis fotografijos / performanso projektas „Woodstatues“ tyrinėja medžių kamienų, kuriuos stūksoti vienus laukuose palieka miško kirtėjai, paskirtį buvusiose sengirėse. 2020-aisiais Polukord atkūrė stogo motyvą „Roofs of Vilnius“ grupinėje parodoje „Performing the Fringe“ Stokholme, „Konsthall C“. Nidoje  menininkas tyrinės vietinių medžių suformuotas šaknų konstrukcijas ir pagamins darbus, kurie primins pamirštus praktinius medžių šaknų panaudojimo būdus.

Monika Janulevičiūtė yra grafikos dizainerė ir menininkė, įsikūrusi Vilniuje. Nagrinėjant istorines ir archeologines žinias, metodus ir kartų perduodamas darbo tradicijas, dizainerė stebi ir taiko technologinius procesus, susikaupusius per plačią tūkstantmečių eigą. Tiriami konkretūs pokyčiai, atgyvenusios technikos, nauji požiūriai vyksta daugiapakopiais procesais nuo pluošto paruošimo, audimo, krepšių pynimo, medžio darbų ir raižinių, natūralių dažymo būdų, spaudos iki įrankių gamybos. Procesas susijęs su rašymu, eskizavimu ir objektų prototipų gamyba. Svarbiausi meno projektai: „Drevė“ (2020 m.), personalinė paroda „Water Striders“ meno erdvėje „Editorial“ Vilniuje (2019 m.), performansai „GIRLISONFIRE“ Amsterdame, Madride, Londone, Vilniuje (2018 m.). Rezidencijos metu Janulevičiūtė tęs praktinius tyrimus apie lokaliai prieinamas ir antrines, nuo procesų atlikusias, medžiagas.

Adomas Zubė yra radijo prodiuseris, daugiausia pasakojantis apie kultūrą Lietuvos radijuje. Sukaupęs daugiau nei 6 metų patirtį, jis siekia praplėsti savo praktiką ir tyrinėti, kaip garso žurnalistika, garso menas, sakytinės istorijos įrašai ir poezija gali persipinti, atverdami naujus, prasmingus būdus pasakoti istorijas garsu. Zubė ypač domisi, kaip žmogaus balsas ir jį papildantys garso elementai (garsovaizdžiai, vibracijos ir muzika) gali susilieti į vieną takų garsinį audinį. Nidoje Zubė tyrinės, kaip tradiciniai ryšiai su gamta gali padėti atrasti naują žmogaus ir aplinkos santykį, pastebėti klimato kaitos procesus ir ugdyti atsparumą žmogaus sukeltiems aplinkos pokyčiams. 

Aistė Ambrazevičiūtė yra eksperimentinė architektė ir menininkė, gyvenanti bei dirbanti Kaune. Magistro studijų Vienos dailės akademijoje metu Ambrazevičiūtė atrado savo stiprybes eksperimentinėje ir tarpdisciplininėje architektūros srityse. Pagrindinis dėmesys jos projektuose yra skiriamas ryšių tarp gamtinės ir žmogaus sukurtos aplinkos kūrimui, technologijų pritaikymui praktikoje bei menų sintezei architektūroje. 2019-aisiais ji įkūrė 3D skaitmeninio meno studiją „Plantasia Lab“, kurios tikslas – puoselėti formų ir medžiagų įvairovę. Rezidencijos metu Ambrazevičiūtė planuoja dirbti prie tęstinio projekto „Forest Tectonics“ bei kurti architektoninius prototipus pagal medžio dalių augimo formų skirtumus.

Programą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba, „Neringa: Lietuvos kultūros sostinė 2021“ ir „Nordic Culture Point“.