Gruodžio mėnesį 5-iose Nidos meno kolonijos rezidencijose apsistos menininkai Dovilė Aleksandravičiūtė su Justina Vilčinskaite, Bergur Thomas Anderson, Femke Dekkers, Ania Mokrzycka ir Liza Prins.
 
Liza Prins yra menininkė, rašytoja ir tyrėja, gyvenanti Amsterdame, Olandijoje. Savo kūryboje ji mėgina naujai interpretuoti ir įvertinti praktikas, kurios dažnai laikomos moteriškomis. Kurdama objektus ir tekstus Prins vysto “netvarkingos mergaitės” – įkūnyto pohumanistinio subjekto – idėją. 
Jos darbai buvo eksponuoti tokiose institucijose kaip „Nieuw Dakota“ Amsterdame (2017), Amsterdamo „Stedelijk“ muziejaus biure (2016), „Hotel Maria Kapel“ Horne (2016) ir „Roger Brown Study Collection“ Čikagoje (2012).
 
Bergur Thomas Anderson yra iš Islandijos kilęs ir šiuo metu Roterdame, Olandijoje gyvenantis menininkas ir muzikantas. Jo kūrybinė praktika paremta tyrimu ir performatyvumu – siekdamas sužadinti emocionalius ir komiškus praradimo ir atgavimo potyrius, Andersonas pasitelkia muziką, judesius bei mitinius pasakojimus. Šiuo metu jo dėmesys sutelktas į polifoninio vokalo naratyvą. 
Pastaruoju metu menininko darbai buvo pristatyti  „PuntWG“ Amsterdame (2019), Pieto Zwarto institute Roterdame (2019) bei „Harbinger“ ir „Mengi“  galerijose Reikjavike (2019). Andersono rezidenciją Nidos meno kolonijoje remia „CBK Rotterdam“.
 
Menininkė Femke Dekkers gyvena ir kuria Bredoje, Olandijoje. Pasitelkdama tapybos, skulptūros ir fotografijos medijas ji tyrinėja skirtingas architektūrines erdves. Dekkers dažnai taiko fotografinio suplokštinimo techniką, dėl kurios architektūrinės instaliacijos įgyja dvimatį pavidalą.
Neseniai menininkė pelnė „Mondriaan” fondo stipendiją, o savo kūrybą pristatė „Sunday“ meno mugėje Londone (2019), „Bart“ galerijoje Amsterdame (2018) bei „Artists Unlimited“ galerijoje Bylefelde (2018). 
 
Dovilė Aleksandravičiūtė ir Justina Vilčinskaitė šiuo metu gyvena Amsterdame.  Aleksandravičiūtė veikia vizualaus meno, literatūros ir akademinių tyrimų srityse. Vilčinskaitė domisi natūraliais gamtos elementais, pvz., akmenimis, ir jų kultūrinėmis bei mitinėmis reikšmėmis. Dažniausiai tai įgyja skulptūrinių instaliacijų formą. Menininkes vienija dėmesys “tarp” būsenoms ir pilkosioms zonoms.
Aleksandravičiūtės kūriniai buvo eksponuoti tokiose vietose kaip „Nieuw Dakota“ (2018), „at7“ (2018) ir „De Punt“ (2017) Amsterdame. Vilčinskaitės darbai buvo pristatyti tokiose institucijose kaip „at7“ Amsterdame (2018), keliaujančiame projekte „Tiny Library“ (2017) bei Gerrito Rietveldo akademijoje Amsterdame (2016).
 
Ania Mokrzycka – lenkų kilmės menininkė, šiuo metu apsistojusi Londone. Jungdama mitus, literatūrą ir mokslą, menininkė meta iššūkį antropoceno pasakojimams. Ji pasitelkia atvaizdo, garso, teksto, keramikos ir performanso medijas, taip pat yra eksperimentinio kuratorinio projekto “Irruptive Chora” bendraįkūrėja.
Pastaruoju metu menininkės darbai buvo pristatyti „Chalton“ galerijoje Londone (2019), Henriko galerijoje Krokuvoje (2018), WI-MA centre Lodzėje ir „European Media Art Festival“ Osnabriuke (2017) .