Sveiki, aš atvykau.

Pasiekiau Nidą. Tai, ką matote savo ekrane, yra pirmoji raidžių seka – istorijų ir pastebėjimų apie žemę, priklausymą ir erdvės suteikimą rinkinys, kuris buvo surinktas rengiant parodą „Apsėdimas“. Istorijos buvo fiksuojamos užrašų principu, ir, nepaisant to, tai tapo svarbiu rinkinio augimo ir tapsmo veiksniu. Dalijimosi šiomis istorijomis išeities taškas, miela(s) skaitytoja(u), yra svečio perspektyva.

Buvo karšta, o nudistų paplūdimys tobulam įdegiui buvo pernelyg sausakimšas. Ilgai laukiau eilėje vienintelėje mieste maisto prekių parduotuvėje, kad nusipirkčiau butelį vėsaus, gazuoto vandens. Laukdama klausiausi žinių laidos, kurioje ekonomistė buvo kalbinama apie pasaulinį ekonominį nuosmukį. Ji apie šį reiškinį kalbėjo lyg apie orų kaitą – nekontroliuojamą ir mistišką jėgą. Neringos savivaldybės lankytojai yra jautrūs „blogam“ orui. Tiesą sakant, turizmo ekonomika čia ir yra lyg klimatas savaime.

Turizmo ir pramogų sektorius yra susijęs su vasara ir šiltais pereinamųjų laikotarpių savaitgaliais. Stiprūs vėjo gūsiai arba „Ylingė“, kaip juos įvardina Miglė Vyčinaitė savo skulptūrose, yra pagrindinis vietos finansinių neramumų veiksnys. Ruoškite roges vasarą arba pasinaudokite susiklosčiusiomis palankiomis aplinkybėmis užsidirbti pragyvenimui, kol jos tęsiasi. Neilgai trukus vasarinės parduotuvės bus uždarytos, prekybos centras nustos priimti pirkėjus iki vidurnakčio ir sugrįš į įprastą darbo laiką, o dauguma kavinių ir barų atsidarys tik pavasarį.

Pamenu, ankstesnės viešnagės metu vaikščiojau tuščiomis snaudžiančios Nidos gatvėmis. Buvo žiema. Žmonių nesimatė, tik saujelė beglobių kačių, sėdinčių tarsi tylios skulptūros –orūs miesto-vaiduoklio sargai. Kaip ir benamiams šunims Stambulo pakraštyje Annikos Eriksson vaizdo įraše, „jom visad pavyksta išgyventi“. Vėliau, bendraudama su miestiečiais, sužinojau, kad turistinius takus ne sezono metu atsiima laukinė gamta – į miestą atkeliauja šernai, briedžiai ir lapės.

„Migraciją gali paskatinti saulės šviesos kryčio kampas, ženklinantis sezono, temperatūros, augalų gyvenimo ir maisto išteklių pokyčius“, – rašo poetas Ocean Vuong, lygindamas žmonių migravimą su drugelių monarchų migracija. Girdėjau, kad šiemet turistų buvo mažiau dėl šaltos vasaros, teroristinės valstybės kaimynystės ir gresiančios finansinės krizės. Bet aš vis dėlto čia. Vuongas priduria: „Užtenka vienos nakties šalnų, kad išmirtų visa karta.“ [1]

Visų pirma, mes čia – svečiai. Ar tai būtų atvykėliai, sovietų perkelti į pusiasalį po Antrojo pasaulinio karo, ar vėliau, šeštajame dešimtmetyje, kai likę vietiniai buvo priversti išvykti [2], ar tokie lankytojai, kaip aš, kurie atvyksta ieškodami autentiškų patirčių. Turizmo sektorius įsigudrino tokių lankytojų patirtis komodifikuoti. Ir nors neįsigijau magnetuko, vaizduojančio Nidos žymiąją briedžio pavidalo vėtrungę, negalėjau praeiti pro gintarinius papuošalus, kurie, pasak pardavėjos, buvo pagaminti vietoje. Jie atrodė kažkuo tikresni ir aš jaučiausi patenkinta.

Kažkuriuo momentu pastebėjau, kad žmonės ėmė pernelyg rūpintis Rusijos sienos artumu. Išplaukiau į valandos trukmės ekskursiją laivu tikėdamasi išgirsti žadėtų istorijų apie Kuršių marias. Mūsų gidas ir kapitonas apie dešimt kartų paminėjo, kad esame netoli sienos: artėjame prie Rusijos sienos, Lietuvos siena yra ir Europos sąjungos siena, čia Šengeno erdvės pabaiga, žiūrėkite, tvora žymi liniją, kurios negalima kirsti, o šis raudonas plūduras kontroliuoja vandens erdvę, baltai žalias laivas priklauso pasieniečiams, kurie čia darbuojasi kas dieną, toliau plaukti negalime. Žemės kraštas, ES ir žmogaus teisių pabaiga visai čia pat – gera vieta nuotraukai. Pagalvojau apie Zoe Leonard – kokia eilutė iš Niagaros krioklio atvirukų serijos čia tiktų geriausiai?